6.
6.
Kitą rytą mane pažadino labai anksti. Kažkoks siaubingas triukšmas už lango pakėlė mane taip netikėtai, net prireikė kelių akimirkų, kad suprasčiau, kur esu. Susiorentavusi aplinkoje nusprendžiau išsiaiškinti, kas čia dedasi. Atitraukiau nakčiai užtrauktas užuolaidas ir pravėriau seną girgždantį langą. Nepatikėsite, ką ten pamačiau. Ogi motociklininkas iš vakar dienos mano kieme skaldė malkas. Pusę septynių ryto, jis mano kieme nusprendė paskaldyti malkas? Pagalvojau, kad sapnuoju, blogesnio vaizdo jau nebūčiau išvydusi.
- Ką Tu čia darai? – Paklausiau užkimusiu ir nustebusiu balsu.
- Tai vadinama darbu. Nesi girdėjusi?
- O negali dirbti kur nors toliau ir leisti žmonėms pamiegoti? Ar taip ir ketini mane persekioti visą vasarą?
- Tave? Nejuokauk Tave išvysti norėjau mažiausiai. Tai pasirodo Tu čia apsistojai. Ir dar ilgai čia būsi?
- Visą vasarą, tad gali čia daugiau nesirodyti.
- Deja, nesulauksi. Net atvirkščiai, įprask keltis anksti. Ir kitą kartą pirmiausiai pasisveikink su veidrodžiu. – Nusivaipė.
Tik tada prisiminiau, kad ką tik išlipau iš lovos. Plaukai susivėlę styrojo, akys patinusios ir žinoma dėvėjau seną pižamą su meškučiu. Visas komplektas. Užtrenkiau langą ir uždengiau užuolaida, kad neliktų nei tarpelio, per kur tas kvailys mane matytų.
Apsirengusi ir nusipraususi nuėjau į virtuvę ankstyvų pusryčių.
- Ak, brangioji, kokia Tu ankstyva. Maniau norėsi patinginiauti ilgiau.
- Ilgiau? Tas žmogysta už lango įsivaizduoja esantis medkirtys. Ką jis čia veikia?
- Jis kaimynas, gyvena už kelių namų. Labai šaunus, darbštus jaunuolis. Dirba man jau ne vieną vasarą.
- Jis nėra šaunus. Greičiau netašytas, nemandagus laukinis.
- O, tai jau susipažinot, - nusijuokė senelė. – Na, jei dar nežinai, jo vardas Tomas.
- Tarsi man tai rūpėtų.
Po pusryčių nekėliau kojos iš namų, Sėdėjau ir ketinau ramiai paskaityti, bet per tą triukšmą negalėjau susikaupti. Nusprendžiau, kad geriau išeisiu kur ramiau. Taigi susiruošiau prie ežero, pasiėmiau didelę rankine, kurią naudojau tik vasarą, nes ji buvo ryški, su ramunėmis ir buvo tikra vasariška rankinė. Prieš išeidama norėjau atsisveikinti su senele, bet ji man turėjo dar vieną darbelį:
- Gal galėtum prieš išeidama paduoti priešpiečius Tomui? Ir kartu su juo užkąstum.
- Na valgyti aš jau tikrai su juo neketinu. Bet maistą galiu ir nunešti.
- Puiku, - nudžiugo senelė ir padavė man senovinį padėklą su stikline limonado ir keliais gabalėliais pyrago.
Išėjusi į lauką pamačiau besidarbuojantį Tomą. Jis jau buvo sukaitęs ir nusivilkęs marškinėlius. Mosavo kirvių tarsi be jokio vargo. Kaskart raumenys įsitempdavo jam užsimojus. Turėjau jį pakviesti ir pasakyti, kad turiu jo priešpiečius, tačiau žiūrėjau į jį bedirbantį ir nieko nesakiau. Tomo kūnas buvo įdegęs, o prakaito lašeliai spindėjo saulėje. Staiga jis pamatė mane ir sustojo mosavęs kirviu.
- Na, tai gal dabar būsi mano tarnaitė?
- Nekvailiok, tik darau paslaugą senelei Jei būtų mano valia, tai negautum nei lašo vandens.
- Tik nereikia. Juk mačiau kaip žiūrėjai į mane. Deja, tu ne mano skonio, bet gali gėrėtis kiek tik nori, juk ne gaila. Na, nešk tą limonadą, norėčiau atsivėsinti.
- Žinoma atsivėsink. – Priėjau ir užverčiau limonado stiklinę jam ant galvos. – Atsivėsinai?
- Gal Tu visai išprotėjai? – suriaumojo jis.
- Juk maniau norėjai atsivėsinti. Atleisk, jei ne taip supratau. – Įdaviau jam į ranką padėklą. – O Tu net ir šlapęs neatrodai geriau, - išsišiepiau plačia šypsena ir nuėjau.
Tik pasukus už kampo šypsena dingo. Tokio erzinančio tipo dar nebuvau sutikusi. Tikėkimės dabar jis sugalvos atsisakyti darbo ir paliks mane ramybėje.