Ledinė vaivorykštė
Šviesą sugeria baltas snigimas,
už regėjimo siekio Debesis Magelano,
puošnios gėlės pražysta ant stiklo
po naktinių žiemos pabučiavimų.
Nesvarbu kur nubėga diena,
link saulėlydžio ar į tekančią saulę,
burnoj ledas ištirpsta be skonio,
vanduo uolą suskaldo užšalęs,
prarastasis iliuzijos geismas,
pamirštame tai, kuo gyvename.
Šalta prieblanda plūsta į vidų,
dangaus veidas skaidrus alebastras,
nebūties paslapties subtilumas,
žemėj krinta druska užmaršties,
kai materija virsta į nieką,
aukštyn kyla šviesos vertikalės,
ten viršuj nebūna žvarbu,
tik vaivorykštė ledo kristalų.