Plaukimas pasroviui
Plauki upe – įkritęs klevo lapas, viskam
toks abejingas ir tylus,
kartais pasimuistai kaip musė
voratinklin įkliuvusi,
sakydamas – toks jau likimas.
Bandai ištrūkti iš šio tinklo,
iš šios gyvenimo rutinos, bet paskui
užmerki abi akis ir plauki.
Juk taip lengviau.
Bandyk į viską pažvelgt
mano akimis.
Matai? Visai kitoks pasaulis.
Jis šviečia visai kitomis spalvomis
ir skambėjimu. Jauti?
Niekuomet neišreikšiu savęs
kaip tu lauki.
Sakai – atverta apdulkėjusi knyga...
O aš gyvenu laukimu, kurio tu nejauti.
Tau neskamba rytas, neaidi diena.
Tik vakare
nusileidžia saulė ir ateina
negyva naktis.
Ne to lauk iš gyvenimo!
Tai ji, stipri srovė, plukdo žmogų
į priekį link tos ribos,
kurios niekas neaplenkia.
Bet koks nuostabus kelias,
kokie skirtingi krantai ir žydėjimas!
Žiūrėk į viską mano akimis.
Matai?
Visai kitoks pasaulis! Žiūrėk. Ar matai?
Jau aušta rytas...