Išeik į mano sielos gatvę ir apsižvalgyk –
Nyku, baisu, net pyktis miršta.
Pakampėse voliojasi girta svajonė,
O užkampę kiekvieną dengia patamsėjęs šydas.
Graudu ar ne, nebežinau,
Prie tokio purvo ir tamsybių, rodos, pripratau.
Jau nekankina taip ir neteisybės sąvartynai,
Ir šmeižto laužas nebedegina taip stipriai.

Žinai, aš laukiu to, kas šitą gatvę išvalys.
Tik gaila, dar tokių neatsirado.
Skelbiu jau: paskubėkite greičiau,
Nes, man atrodo, sielos vartai užsidaro...