Kai žvarbu medžiui, laisvam paukščiui,
Tėvyne, kaipgi tu?
Ar leis sulaukti šalčio gniaužtai
Pavasario dienų?

Atnešt norėčiau nors lašelį
Tau savo šilumos,
Ja šildyt žemę, gimtą šalį
Ir žmogų jo namuos.

Norėčiau jausti, jog žinai,
Kaip kaitriai širdys dega,
Kada ant delno mus laikai –
Tavo vaikais būt gera.

Vasaris šaltas ir speigai
Ledais upes sukausto,
Žemelę padengia baltai,
Vien tik dangus parausta.

Galbūt šešioliktos ryte,
Kai kelsime trispalvę,
Šilkais sušildysim tave,
Tėvų priminsim garbę.

Priminsim sūnus tuos, kurie
Tau savo ugnį nešė,
Kurie lietuviška raide
Už Laisvę pasirašė.

Priminsim neramius laikus,
Ilgai kentėtą skriaudą,
Tremtus nelaisvėn lietuvius,
Skausmu išaustą raudą.

Motule Lietuva, Tėvyne,
Priimk šiltesnį žodį, –
Su juo gyventi esam gimę
Ir meilę tau parodyt.