... iš dnr. (paskutinio) -4
Šaltumo net per trisdešimtį C.
Gražu, kaip Užpoliarėje kad buvo.
O sieloje kaip angelas laimingas, kad galiu
Varėnoje
bent retsykiais
su Arktika kvėpuoti.
Dėkoju jai už tuos kelis apšalusius metus,
Kuomet net speiguose žmogus į ledą nepavirsta –
Kaip jūra Barenco,
Kaip spengianti tyla,
Išėjusi pagroti į ausis M.K. Čiurlionio.
Ir šiandien dar atsimenu,
Atrodytų, užmiršusius tautybę žmones,
Kurie padėti eidavo
Neklausdami, kas tu...
O Užpoliare!
Su tavim – beveik be Dievo.
Ar ne todėl, kad grūdinai mane
Į trupinėlį plieno?