Jie atsibudo.

Evelina prabudo menkai apšviestame kambaryje, viena lemputė kabanti ant poros centimetrų pigaus kabelio, priminė sunkią situaciją. Jau išeidama ji prarado viltį vėl pamatyti Rudį . Jis greičiausiai jau ilsėjosi upės dugne. Nors gal jam ir pavyko laimėti abejotino prasmingumo mūšį prieš rusų šamaną ir tą prakeiktą kalę vos neatėmusią jai gyvybės. Tai nieko nekeičia, po jų ateis kiti. Lidija riktelėjo:
- Evelina, labas rytas gal galėtum paaiškinti ką veikiame šitoje skylėje. Manau Rudis gyvas ar ne?
Evelina sunkiai papurtė galvą.
-Koks po velnių skirtumas? Aš negaliu jam padėti. Aš silpna kaip ir tada kai naudojau ledo dvasią. Šamanas, kuris vos nenunešė man galvos buvo ,tik smulki žuvelė. Serafimų galia daug didesnė. Be to aš įtariu, kad jie dirba, kažkam stipresniam ir protingesniam nei jie. Susikurti sektą ir nužudyti kelis žmones nejaugi tai jų tikslas? Nesąmonė jie paskutiniai savo rūšies atstovai jie nori visko, nes jau nebeturi ko prarasti.
Lidija šyptelėjo.
-Jie nori užvaldyti pasaulį ar ne?
Evelina kreivai vyptelėjo.
-Kodėl gi ne? Jų kultūra žlugo, dievai kuriems jie tarnavo paskendo užmarštyje . Manau jiems reikia tikslo. Aišku žmonija, jiems tik gyvuliai, taigi apskaičiuotas naikinimas per savižudybes, sektas ir dar daugelį kitų dalykų kurių mes, net nenumanom. Rudis su savo keistomis runomis sukėlė tam tikrą paniką. Jis išlošė laiko, bet tikrai nesugebės atsilaikyti prieš kelis sparnuočius. Varnas kuris, net nesistengdamas priešinosi.
Turėjo galimybių laimėti? Jis dingo ir net nežada kištis. Jam žmonija reiškia, dar mažiau negu angelams. Kai dulkės išsisklaidys jis susisieks su serafime ir pasiūlys pasidalinti pasaulį pusiau. O mes negalime sustabdyti nei vienų nei kitų. Tiesiog sėdėti sumautam kambarėlyje gerti ir žiūrėti į šitą sumautą lemputę.
Ji užsimerkė silpnumas ir pyktis draskė į gabalus. Ji atsiminė šitą jausmą, kai buvo maža ji net nesugebėjo sukurti ledinio varveklio. Begalybė treniruočių, kad išauginti nors pakenčiamą šviesos kovotoją. Kam visa tai? Amžinos apkalbos...

Maža mergaitė trumpais rudais plaukais tūnojo pasislėpusi už kedės. Ji piktu žvilgsniu varstė tobulai baltas marmurines svetainės grindis. Grindų kietumas vertė kaukti iš skausmo, bet jeigu nori kažką sužinoti jei nepriklausai talentingai šeimos daliai tenka pasiklausyti. Žavi blondinė įžengė į svetainę ir numetė baltą paltą ant milžiniškos sofos.
-Na tai kur Evelina?
Vyras kampe, kurio beveik nesimatė dėl tobulai jį maskuojančio balsvo kostiumo sujudėjo.
-Iš kur man žinoti? Matei, kaip klaikiai nusikirpo plaukus mūsų dukrelė? Mergaitei, tik aštuoneri metai bet ji nukirpo savo nuostabius plaukus su virtuvinėmis žirklėmis. Be to ji vėl nesukūrė apsauginio kupolo. Ji neturi ateities, tokio neimlumo magijai dar neteko matyti.
Moteris papurtė galvą ir prisidegė cigaretę elegantišku sidabriniu žiebtuvėliu.
-Negali būti taip blogai. Ledo dvasia šimtmečius pagerino, sakykim tam tikrą talento stoką. Ji nėra išskirtinė brangusis. Mes ją išauklėsime ir paversim eiline darbuotoja.
Vyras nervingai pašoko.
-Kur gi ne . Ji visiška kvaiša. Tavo genai beverčiai kale tu turėtum būti gryno kraujo raganų klano narė. Nejuokink tavo mergaitė aborto vertas atvejis.
Blondinė sušnypštė:
-Asile ,aš jos nenorėjau ,bet tu prisisvajojai apie galingą sūnų. Neplanuotas vaikas negali turėti tikros galios. Mes neatlikome magiškų ritualų ir visai tam nesiruošėme.
Evelina sunkiai rijo ašaras ir jos tyliai klapsėjo ant tobulų marmurinių grindų, visai netobuloje šeimoje.

Rudis sunkiai praplėšė akis. Įkyrus skambutis nesustojamai klykavo ir budino jį iš labai keisto sapno apie mergaitę gigantiškoje svetainėje. Vaikinukas išsiplūdo ir nulėkė prie durų. Pikta nuojauta persmelkė kūną. Mėsos kapoklė savaime įslydo į ranką. Užsimetęs chalatą ir suskaičiavęs iki trijų atidarė duris.
Serafimė šyptelėjo.
-Gražus chalatas . Eime bosas laukia viršuje ant stogo. Tik padėk tą mėsos kapoklę, tik prajuokinsi su tokiu žaisliuku. Mano viršininkas nusiteikęs draugiškai ir laukia vieniui vienas ant stogo. Tai ką pasakysi?
Rudis greitai užsivilko marškinius ir paskubomis sugraibė melsvas kelnes. Mergina atidžiai nužiūrinėjo raumenų struktūrą atpažindama seniai išnykusios demonų rūšies bruožus. Ji nuvijo mintį, kad kūnas visai gražus...
Po penkiolikos minučių jie stovėjo prie liuko vedančio ant stogo. Rudis kostelėjo:
-Eisi kartu?
Ji papurtė galvą taip, kad net į kasas surišti plaukai susivėlė.
-Patikėk jam nereikia apsaugos.
Demonas suniurzgė:
-Atidaryk tą liuką ,noriu pamatyti kas mums sukėlė tiek rūpesčių. Bjaurus ožys jeigu nuvaldo, tokius kaip šita sparnuota merga.
Rudis šyptelėjo ir atvėrė liuką nežinomybę...
Tas kuris planavo.

Sniegas krito ant stogo apšviesdamas du vyrus stovinčius ant jo. Abu atrodė visai ramūs, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Vaikinukas rudais plaukais įdėmiai apžiūrinėjo vyrą stovintį už kelių metrų nuo jo. Pirmas dalykas kurį jis pastebėjo buvo jo akys. Viena gelsvai-oranžinė lyg neapdirbtas gintaras, kita ryškiai mėlyna priminė brangakmenį. Jo plaukai turėjo keistą bjaurią pilką spalvą kurios negali priskirti nei senatvei, nei dar kokiems kitiems faktoriams. Veidas visiškai netiko prie jau minėtos išvaizdos jis buvo toks neišraiškingas ,kad buvo galima spėti, kad jis ne sykį buvo koreguotas chirurgo peiliu, kad niekas neįsimintų šio asmens. Bosu vadinamas keistųjų akių savininkas nešiojo pilką kostiumą iš kurio pilkumo išsiskyrė tik batai sidabrinėmis sagtimis. Sagtys vaizdavo gyvates raudonomis akimis jas atstojo maži rubinai. Vyras nusišypsojo, bet jo išraiška atrodė dirbtinė kaip ir visas veidas.
- Taigi jaunasis kary sukėlei man daug rūpesčių. Turbūt, net pats nežinai ko pridirbai. Bet tu priskaldei malkų. Kovoji ne toje pusėje. Prisijungti prie Varno buvo klaida. Jis, tik vidutinis nusikaltėlis ,kuriam atsitiktinumo dėka atiteko didelė galia. Jis neturi nei moralės, nei gilesnės vizijos. Jo klano darbai visai nesusiję su magija geriu ar blogiu tai aiškus pinigų plovimas visais įmanomais būdais. Varno žiaurumas jau tapo legenda. Jis apgailėtinas beprotis jo metodai lygiai tokie pat ,kaip ir kiekvieno smulkaus turgaus reketininko. Tu negali juo pasitikėti. Aš siunčiau serafimę tave nužudyti, o jis nepajudino nė piršto, kad tą pakeistų.
Sniegas vis krito ir atrodė abu vyrai sustingo ir ne vienas nebeprabils. Lyg šalta, kaip sniegas tiesa atėmė jiems norą kalbėti daugėliui metų...

Rudis kreivai vyptelėjo.
- Taip, o tu jau kitoks. Atsiusti keletą kovinių angelų, kurie išžudė Evelinos šeimą jau tikrai gilus sprendimas. Kurti sektą ir didinti savižudybių skaičių jau išvis dorybės įsikūnijimas.
Nė vienas raumuo nesukrutėjo bereikšmiame veide.
- Karas reikalauja aukų. Evelinos šeima vieni fanatiškiausių kovotojų prieš taip vadinamą blogį. Jų aukų skaičius daug didesnis nei maniškis. Būtų kvaila leisti tokiems dalykams tęstis. Aš bandžiau tartis, pirma atsiunčiau angelą Evelinai kuris gana aiškiai perspėjo palikti tave ramybėje. Šį dalyką ji suprato labai savaip susivienijo su tavimi visais būdais. Jos šeima priešingai negalėjo atsikratyti minties tave pribaigti. Juos gąsdino taviškis demonas ir ta baimė atvedė juos į mano tarnų įvykdytą mirties nuosprendį. Evelinos laukė visai kitokia ateitis, nei jos žudikiškos šeimynėlės. Ji padėjo aktyvuoti pirmąją runą ko aš ir tikėjausi.

Rudis pajuto ,kad jo ranka pavirto į naguotą leteną.
-Kuo tu save laikai? Kokią turi teisę spręsti ,kas kovoja neteisingai ir turi mirti? Ar bent įsivaizduoji kokias kančias sukėlei vargšei Evelinai? Kodėl kišiesi į mano reikalus? Kuo tau svarbi mano gyvybė?
Bosas, tik nusibraukė sniegą nuo kostiumo.
- Patikėk mergaitei geriau be tokios šeimos. Jų gėrio įsivaizdavimai išsigimė. Tėvų šnekos ir elgesys išvis neatleistinas. Jie nužudė ją dvasiškai dar mažą. Ji niekada nebetaps tuo kuo galėjo tapti. Ji, tik menkavertis magės šešėlis. Ji neturi nuosavų jėgų ji, tik siurbia savo naudojamos pamėklės galią. To neužtenka ir niekada neužteks. Bet aš pastūmėjau ją link išgijimo. Aš stebėjau jus abu ir žinau kiekvieną judviejų sielos užkaborį. Aš pažįstu visas Evelinos šeimos kartas jos tolimiausias protėvis buvo nieko neypatingas žolininkas. Jos prosenelė ypatingai bjauri burtininkė atstumta savo amato brolių galutinai išprotėjo ir pradėjo visą tą absoliutaus gėrio nesąmonę. Tu priešingai atsitiktinumo dėka nešioji savyje dvigubą galią. Bet tau trūksta supratimo. Aš galiu jį duoti. Pradžiai sugrąžinsiu demonui atmintį. Tada mokysimės naudoti laiko galias. Su mano pagalba tu išlaisvinsi visas runas. Šita apgailėtina civilizacija žlugs.
Rudis prunkštelėjo:
-Tu smerki Varno nusikalstamumą ir Evelinos šeimos gėrio maniją, bet siūlai naikinti ištisą civilizaciją. Beje neatsakei į mano klausimą. Kas tu? Angelai tarnavo dievams, taigi logiškiausia išvada būtų, kad tu irgi vienas iš jų.
Vyriškis mirktelėjo savo skirtingomis akimis.
- Na nevisai iki dieviškumo man dar trūksta šio bei to. Bet mano planas visiškai tobulas ir nuo jo vis tiek nepabėgsi. Turi pasirinkimą tarnauti man ir su pilna atmintimi kurios taip trokšta tavo demonas sukurti naują pasaulį. Arba gali kovoti ir mirti būtent čia ant apsnigto stogo.
Serafimė sunkiai prasiskverbusi pro sniego šydą nutūpė ant stogo. Sudrebėjusi sunkiai nusilenkė ir padėjo durklą ir rapyrą prie savo šeimininko kojų. Tada jau atmestinu judėsiu numetė tuos pačius daiktus. Ji pakildama dar suriko:
-Sėkmės Rudi, nors abejoju ar moki fechtuoti.
Vaikinas sunkiai pakelė neįprastus ginklus. Demonas prunkštelėjo.
-Aš, net neįsivaizduoju ,kaip kautis su dviems ginklais rankose o tu?
Rudis nusikvatojo ir suriko:
- Kiekvieną dieną galime išmokti kažko naujo.