Klausimai

Jis gulėjo ant sofos. Nugerti buteliai apsupo sofą lyg nepajudinami kareiviai. Demonas atsiduso:
- Na, Evelina išėjo apsipirkti, o tau jau depresija. Dar kelias valandas žiūri į tas prakeiktas lubas.
Rudis nusviedė pagalvę ir pagaliau prašneko:
- Gal važiuojam namo? Turiu omeny į Lietuvą. Pasimam mašiną pinigus ir dingstam. Pamirškime visą šį reikalą.
Minutės slinko vėžlio greičiu ir jis jautėsi vis labiau mieguistas ir piktas.
Kambario sienos stebino juodu stiklu. Jis sugėrė beveik visą žibalinės lempos šviesą. Rudis šyptelėjo.
- Pirmą kartą sapnuoju ir suvokiu, kad sapnuoju.
Juodos sienos puikiai slėpė žmogystą apsigobusią juodu apsiaustu ir veido bruožus paslėpusią po auksine kauke. Persona kostelėjo:
- Niekur tu nevažiuosi. Turi atskleisti tikrąsias galias. Tu jau sugebi pakeisti laiko tėkmę, bet tai dar ne viskas: turi išmokti daryti tai sąmoningai, tą kartą prie bokšto tau tiesiog pasisekė.
Rudis sumirksėjo:
- Kas tu per velnias? Mano garbėtroška tamsioji asmenybės pusė? Tavo kostiumas tiesiog apgailėtinas.
Žmogysta iš savo apsiausto klosčių ištraukė raktą ir atrakino nieko nuo sienos nesiskiriančias duris.
- Eime parodysiu tau keletą dalykų. Sapnų lygyje tu neturi jokios galios, taigi priešintis beprasmiška.
Rudis nusikeikė supratęs, kad jis ar ji teisus. Jis nejautė demono šioje keistoje erdvėje. Rudis ir žmogysta įėjo į visai normalią virtuvę. Aptrintas linoleumas, nauja viryklė, balsva lentelių apdaila. Rudis suraukė kaktą, nes tai kažką priminė. Kitame kambaryje gana prastai apstatytoje svetainėje ant čiužinio netoli televizoriaus sėdėjo gal keturiolikos metų mergaitė. Ant keistos aptrintos ir nelabai švarios sofos dribsojo gana ištįsęs rudaplaukis vaikigalis. Jis atsistojo, išpilstė sultis į stiklines ir patraukė prie mergaitės.
Žmogysta tarė:
- Štai čia tais senais laikais tu ir suklydai. Tada praradai kontrolę ir nuo to laiko nebenuvaldei demono. Juokinga, kad dėl vieno nusivylimo dėl vieno kvailo nesusipratimo, viskas subyrėjo. Keista, bet jeigu ne ji, demonas nebūtų išlaisvinęs savo galių ir visų įspūdingų dalykų tavo gyvenime nebūtų įvykę.
Rudis tylėjo ir stebėjo jau seniai užkastą atsiminimą. Kaip kvaila mergiščia aprėkia jo senąjį aš ir išeina kaip daugelį sykių vėliau. Rudis papurtė galvą:
- Šito jau neįmanoma pakeisti ir tai beprasmiška. Negaliu apkaltinti vien jos, aš jos nemačiau jau daugelį metų, tai negali būti jos veiksmų pasekmė.
Žmogysta nusijuokė plonu spiegiančiu juoku:
- Va būtent čia tu ir klysti. Jei ji nors vieną kartą būtų davusi atsaką tavo jausmams, viskas būtų pasikeitę. Sumautoje paralelinėje visatoje viskas galėjo būti tobula. Bet ji viską sumovė, o tu tik pasistengei sumauti viską dar labiau. Suvaldyk laiko galią ir pakeisk šitą apgailėtiną momentą. Tada demonas niekada neišvystys savų galių ir tu niekada neišsikraustysi iš šio seno buto. Tau nereiks dirbti Evelinos gelbėtoju ir viskas bus paprasta ir tobula. Ką pasakysi?
Rudis sušnypštė.
- Aš irgi mačiau filmą Drugio efektas, tai neknisk man proto. Aš myliu Eveliną ir ji myli mane. Tai viskas ką aš noriu žinoti.
Žmogysta kilstelėjo ranką ir trenkė Rudžiui. Tas apsisuko vilkučiu ir bloškėsi į sieną.
Jis pašoko nuo sofos iškėlęs kumščius.
- Tai buvo sapnas?

- Tai buvo sapnas?
Lidija suriko:
- Problemos dėl pinigų. Pasirodo rusai turėjo šamaną. Jis davė mums tris valandas grąžinti pinigus. Dar užvažiavo Evelinai kaip reikiant. Ji vonioje plaunasi žaizdas. Atrodo reikės tavo pagalbos.
Vaikinukas nuspyrė svetainės staliuką.
- Kas baisiau sapnai ar realybė? Ar tas šamanas stiprus?
Lidija priplaukė prie Rudžio:
-Na jis valdo Žemės stichiją. Ar tai blogas ženklas? Dar kažką minėjo apie angelus ir,kad padeda kažkokiai lyg ir serafimei..
Rudis įsipylė viskio ir jau ėmė mąstyti ar lavinti laiko galias.

Susitikimas
Evelina įmetė krepšį į bagažinę. Kurį laiką pastovėjusi prie automobilio tarė:
-Tu įsitikinęs, kad veiksim būtent taip?
Rudis linktelėjo.
-Aha, jei negrįšiu už trijų valandų. Tiesiog sėsk į pirmą pasitaikiusį lėktuvą ir dink.
Evelina paglostė netvarkingą vaikio ševeliūrą ir prisiglaudė prie vis labiau demoniško kūno.
- Nori tikėk nori ne. Bet trumpalaikis gyvenimas su tavimi vis tiek geresnis nei ilgalaikis vienai, kur nors Kalifornijoje. Mes, dar susitiksime .
Jis stebėjo kaip ji susirenka drabužius, papuošalus bei dingsta naktyje kaip ir visi geri dalykai jo gyvenime. Jis užvedė automobilį. Variklis švelniai suburzgė, jis važiavo į apleistus, pramoninius rajonus. Rajonus, kurių niekas nemato ir nenori matyti.
Demonas po ilgos pauzės pagaliau prabilo:
- Ką gi tai mūsų paskutinė operacija. Jeigu nori naudoti laiko galias - nevark. Tiesiog bandyk mane paleisti. Blogiau jau nebus?
- Nesąmonė, viskas bus tik blogiau. Be to aš net neįsivaizduoju kaip jas panaudoti. Bet jeigu jau taip atidžiai stebi mano sapnus, turėtum žinoti, kad nesutikau su tuo mėšlu, kurį siūlė tas apgailėtinas padaras-kompleksas. Mano kelias su tavimi ir kitaip negali būti.
Demonas nusišaipė:
-Aš visada žinojau, kad tu mane myli brangusis, bet nemoki to parodyti. Nedidelis klausimėlis. Ką darysim? Kovosim ar atiduosim pinigus?
Vaikinukas nieko neatsakė, tik tvirčiau suspaudė vairą. Prieš jo akis bėgo metai amžinai kvailo pasirinkimo kovoti ar pasiduoti. Kitų pasirinkimų žmogaus gyvenime tiesiog nėra. Jis sustojo laukuose už geležinkelio stoties. Rusų šamanas ir serafimė sėdėjo ant suoliuko. Mergina žaidė su vijokliais apraizgiusiais suoliuką ir nedidelį namelį, juos vis padegdama ir vėl užgesindama. Serafimė kostelėjo:
-Taigi apsieisim be ilgų šnekų. Duok pinigus šamanui, o po to mes šį bei tą nuspręsim.
Rudis šyptelėjo:
-Toks tavo planas ? Sudeginti mane kartu su visi apleistu rajonu? Beje kas iš jūsiškių žinojo apie runas?
Mergina išsiblaškiusi suko auksinių plaukų sruogą.
- Bosas, kuris vis tiek tave prigriebs jei tau pavyks aktyvuoti dar vieną runą, kuo aš labai abejoju. Mesk krepšį ir baikim šitą geranorišką cirką.

Rudis atidarė bagažinę ir porą minučių žiūrėjo į jos turinį, lyg neberastų reikiamo krepšio, tada atbula ranka, net neatsigręždamas numetė odos ir pinigų aksesuarą. Šamanas mikliai sugavo ir atvėrė krepšį. Serafimė susigūžė lyg laukdama sprogimo. Laikas lėtai slinko, bet nė menkiausia smulkmena nepasikeitė. Mergina nusijuokė:
- Velnias, rimtai mane išgąsdinai Tikėjausi bombos ar pasalos. Bet ne tu ramiausiai atiduodi pinigus ir ketini išvažiuoti.
Vaikis gūžtelėjo pečiais.
-Aš tik noriu ramybės. Man nusispjaut į tavo medžioklę. Tai Evelinos kerštas, kuris anksčiau ar vėliau tave pasieks. Man nusispjaut ir į pinigus, tai Lidijos ir jos draugų uždarbis. Be to, jei kada prireiks kupiūrų, pasiskolinsiu iš Varno.
Serafimė neramiai sukrutino sparnus.
- Varnas žino apie šį perdavimą?
Rudis abejingai linktelėjo.
-Taip, parašiau jam emailą, kad atvyktų tavęs nužudyti. Bet jis šiuo metu ilsisi kitoj planetos pusėj. Taigi pasiūlė vargti pačiam. Tu jį persmeigei su atsuktuvu, o jis net neįsižeidė. Visiems į viską nusispjaut, angeliuke, Mums visiems liko tik abejingumas.
Mergina prisidegė cigaretę ir purkštelėjo:
- Na tai ir aš liksiu neutrali. Pasakysiu bosui, kad pabėgai. Bet keista, kad Varnas paliko kontaktinę informaciją, žinant jo slaptumo maniją.
Vaikis perbraukė vėjo taršomus plaukus.
- Nepatikėsi, bet radau jo vizitinę kortelę už viskio butelių, kurie jau gulėjo kampe keletą savaičių. Beje rusas norės kautis?
Serafimė apsisuko ir suvarė blizgantį švirkštą minėtam rusui į sprandą. Tas dar suklykė, bet nurimo. Serafimė nusikvatojo:
- Geras dalykas tas magiškai apdirbtas azotas, vienas švirkštas ir stipriausias Žemės, Ugnies stichijos naudotojas miršta. Suprask mane teisingai. Viskas pasikeitė. Bosas norės su tavimi pasišnekėti. Planai pasikeitė ir mums teks dirbti kartu.
Mergina išskleidė sparnus ir dingo vis keistesnėje naktyje.
Demonas sukikeno:
-Mes turėjom du krepšius: vieną su bomba ir pinigais, o kitą tik su pinigais. Kaip apsisprendei?
Vaikis kretėjo nuo juoko:
- Chaoso teorija. Krepšiai labai panašūs, net nežinojau kurį metu. Evelina jau lėktuve. Ką manai?
Demonas prunkštelėjo:
-Nepatikėsi, bet man tikrai nusispjaut.
Juokas sunaikino apleisto rajono tylą.