nuploviau savo sielą,
nuplovei savą tu,
beliko tiktai kūnas,
aplipęs dar purvu.

nuplovei mano kūną,
nuploviau tavą aš,
jau nebeliko nieko,
tik aš, tu ir tamsa.

praslinkus tyliai nakčiai
išsitepėm krauju,
žinojom, kad suklydom –
dabar tai nesvarbu.

ištirpo mano kūnas,
ištirpo tavas ir,
kas žino, gal tai meilė,
jei ne – neverta mirt.

bet visgi kas tai buvo?
nenaudėlė aistra?!
ach, jos daug kas bijo,
bet tai ne problema.

užsiliepsnojo kūnas,
užsiliepsnojai tu,
mes degame iš meilės
ant pragaro laužų!