laimingiausia mano diena
buvo laimingiausia mano naktis

pati liūdniausia princesė
paskutinio bučinio kamputyje
paslėpė aštrų krislą
savo blakstienų smailumą
rėkiau ir krislas iškrito
skriejo su skriejančia
muzika per visą sielą
buvau piktas ir akin sauson
krislas įsmigo buvo nepatogu
reikėjo gydytis vėliau
stebėjausi kaip ar
sudaužiau kažką krištolinį
mm gal tą žiemos dieną
kai sudaužiau mėnulį
o dar tikėjau mėnulis iš sūrio
ir sūris nedūžta
kiekvienas mėnulį savaip
mato savaip turi

aš gyvenu grynoje tikrovėje
ji slepia savo galvą kapišone
vaidindama gnomą keturiese
slepiasi dar nuo balto
katino kuris padarytas
iš baltosios meškos ir
peilio ašmenų

sustiprėja manyje dabar
lyg sapne per kelias sekundes
kai labiausiai pasaulyje
trokštu atsimerkti
supratau dabar
pati liūdniausia princesė tai
mirksnis

supratau aš Ovidijus
buvau tada nelaimingas
prašau tikrove tikrove
nesislėpk daugiau manyje