Perlamutrinė tamsa
Vaiduokliai keliasi iš atilsio vietų
Kad šiurkščiu šalčiu mane pamylėtų.
Užsiūk palengva mano žaizdas,
Kalbėk, šnabždėk savo maldas.
Išeinu ilgon kelionėn po kraštus
Kur daugelis pražuvo ir daugel dar pražus.
Prisimink mane, prašau, nors kartais
Gal tada lengviau bus suktis pragaro ratais.
Ateik lyg tyra vizija tamsią naktį.
Ateik ir dieną, nakties mums gali neužtekti.
Paliks po mūsų tik vėjuj pelenai,
Mes ne feniksai, turbūt jau tai žinai.
Rašyk man laiškus į niekur ir tikėk-
Aš grįšiu jų perskaityti vistiek.
Labiau už blizgesį deimantų myliu
Magiją tavo perlamutrinių juodų akių.