Ko tikies kartų tūkstantį braukęs prieš plauką?
Vos išvydus tave mano gyvplaukiai šiurpsta.
Tuo, ką myliu, norėčiau aklai pasikliauti
Ir be išlygų būti brangiausias jo turtas.
Kai kas dieną pavojų paskelbia instinktai,
Apie kokią ramybę namuos tu svajoji?
Keistas pretekstas trintis - kentėt ir kankinti.
Prastas būdas valdyti - turėt apsižiojus.
Štai dabar, kai jau juntamas nuovargis gniaužtuos,
Jau, atrodo galėčiau ištrūkti į laisvę.
Per ilgai nagrinėjau, kaip iš proto tu kraustais,
Pavojingą \"Kas ką?\" iki galo sužaisiu.
Per ilgai šonais trynėsi mudviejų dienos
It aistros įnirtingos supintos gyvatės.
Gal abu mudu trokštame būti po vieną
Su savais atminimais. Tik to nepasakėm.
Ir už kūno kalbos jau nėra kur beslėptis -
Neapykantos nuodas putodamas tyška.
Šioj kovoj aš netrokštu tavęs nugalėti,
Tik įrodyt, kad mylint iškenčiama viskas.