(Vaikams)

Margas švarkelis, raudona kepurė,
Džiaugės genelis, kad tokią dar turi.
Tik va, speigų dantimis žiema sukaleno,
Neranda paukštužis miškelyje peno.

Atskrido į sodą, kur obelys auga,
Jose pulkas zylių kažką stropiai saugo,
Šalimais ir namelis su žaliu stogeliu,
O jame - trupinėlių daugybė skanių.

Genys pastukseno į medžio kamieną,
Jau rengės sakyti – visiems labą dieną,
Tik zylutė suprato, ko svečiui čia reikia,
- Užeiki, užeiki, belstis nereikia.

- Sveika būk, zylute, tai kaip gyveni,
Ar šaltą žiemužę ką lesti randi?
Kasdieną šalčiau, nebėra kirmėlaičių,
Nors pušis apskridau, daugybę eglaičių.

-Ir aš nerandu, bet sode, prie žmonių,
Net šaltą žiemužę paukšteliams jauku.
Trupinėliais vaišina, sėklelėm žolių,
O kartais randu lašinėlių sočių.

Čirškė zylutė, darbavos snapu,
Trupinėlius surinko kruopščiai abu.
Gerai, oi gerai kartais būt sveteliu,
Kai šalta, kai maisto surasti sunku.