nesusikalbėjimas

– kur buvai?

– už aklo vandens
krentant į žemę žiemos
šaltiems akmenims
kur prieš pamirštant
atsklinda gėlių
pabaiga

– skaičiuoju akimirkas kuriomis
trokštu sudaužyt tavo
grožį į tūkstančius ašarų
savo

– meluoju pasauliui
žodžiais nes ne man
skirta muziką liesti ir
nieko negaliu pasakyt
apie skrydį pakelia ten
tik kraujas ir kokainas

- bet kodėl tu - -

- žudau save nes man
duota tik tai kuo
nesugebu perteikti
neapsakomo –
ašarų skambėjimo visai
ne liūdno

– aš ne dulkės
ir ne žvėris

– ar žinai kad tik ašaros
čia niekada neužšąla
šnabždesiai ir atodūsiai

– užliek mano ausis
savo balsu ir kad
nieko daugiau - -

gėlių pabaiga
vandenio