Evelinos reikalas

Evelina surūkė dar vieną cigaretę ir atsilošė ant naujo BMW sėdynes, kurį ką tik pavogė Rudis. Evelina suburbėjo:
- Na, pasakok šmėkla kaip įsipainiojai į tokį bjaurų reikalą. Kuo tu vardu?
Šmėkla nusipurtė, nes vis skendo ant materialios sėdynės, atrodė ji visai nebesilaiko ir skęsta vos prisilietus prie bet kokio materialaus daikto.
- Lida arba Lidija. Na viskas prasidėjo nuo rusų prieš keletą metų. Aš skęstu, gelbėk.
Evelina šyptelėjo ir sugavo pamėklę už rankos.
- Nė velnio tu neskęsti tiesiog susikaupk ir tai praeis. Sakai visos problemos prasidėjo nuo rusų? Tai juos ir teks medžiot? Jeigu tau padėsiu ar eisi į pomirtinį pasaulį?
Lidija šyptelėjo:
- Negaliu prižadėt, tu nepatikėtum, kokios mano nuodėmės tik šitoj būsenoje susimąstai apie tokius dalykus.
Evelina prisidegė dar vieną cigaretę:
- O tu pasakok, kelias dar ilgas, o diena jau vis tiek sugadinta.
Lida kostelėjo ir pradėjo.
- Prieš trejus metus nusprendėm apiplėšt rusą...
Lida sunkiai praplėšė akis, galvą skaudėjo nežmoniškai. Ji skubiai išgėrė taurę vyno, nors kiek atgaivinti išsekusį kūną. Atrodo vėl miegojo, tik tris valandas, nors dažniausiai savaitgaliais ji neužmigdavo iki pirmadienio ryto. Greitai perbraukusi šviesius kaulinėmis šukomis savo vis dar netvarkingus, bet gražius plaukus, kuriuos papuošė poliruoto plieno smeigtuku. Jis vaizdavo rytietišką drakoną piktomis akimis  -  cirkonio rutuliukais stebintį šį pasaulį. Mergina greitai apsirengė ir iš stalčiaus dugno išgraibė penkias šimtines. Tada bėgte nulėkė į septintą aukštą. Ji nervingai apsidairė ir nuspaudė skambutį. Masyvias šarvuotas duris puošė auksinis numeris 33. Po kelių minučių duris atidarė plikagalvis apsauginis. Greitai ją apieškojęs atėmė visus metalinius daiktus, išskyrus smeigtuką, dar pasišaipęs, kad gražesnės klastotės nėra matęs išėjo kviesti šefo. Lida sugriežė dantimis: „na palauk tu tundrų barbare pažiūrėsim kas juoksis paskutinis.“
Šefas suriko:
- Lidija, užeik aš miegamajame.
Mergina padarė ko prašoma. Adidas treningais pasipuošęs naują mobilų maigantis rusas nusišypsojo:
- Kainos pakilo. Nelabai kas išeis už tuos kelis šimtus.
Lidija pasistengė nusišypsoti kuo žaviau, nors mintyse jau smaugė šitą „verslininką“.
- Na, tai duok kiek išeis. Dar pridėsiu savaip.

Mergina ištraukė smeigtuką. Jos nuostabūs auksiniai plaukai krito ant pečių, ji sagstėsi palaidinę. Rusas nurijo seilę ir atidarė seifą. Kiek pasiknisęs ištraukė maišelį su heroinu. Numetęs maišelį ant spintelės pajudėjo prie merginos. Kai iki jų kūnų susilietimo taško liko gal 5 centimetrai, mergina užsimojo ir susmeigė savo drakono smeigtuką prekeiviui į akį. Tas sumaurojo ir griebėsi viena ranka už akies, kita bandydamas sulaikyti Lidiją. Ta lengvu spyriu partrenkė rusą ir pasiėmė maišelį su heroinu, Rusas rėkė, bet jau buvo per vėlu. Mergina puikiai pažinojo miegamąjį ir iš po pagalvės ištraukė seną gerą Makaravo pistoletą. Apsauginis įgriuvo, tik tam, kad gautų pora šūvių į galvą. Rusui ji peršovė abi kojas ir paliko nukraujuoti. Pora valandų vėliau ji pasidalino ruso seifo turinį su draugu. Po kelių dienų aktyvaus perpardavinėjimo ir šalimo gatvėse iš nemalonių Lidijos prisiminimų liko tik odinis krepšys pilnas pinigų.
Mergina atsiduso:
- Taip mes pradėjom savo verslą. Tie bjaurybės rusai iššaudė mano draugus, būtent dėl šio incidento. O mes kaip tik nusipirkom biurą, susitaupėm pinigų plėstis, netgi pasamdėm porą žmonių atidaryti prekyvietę kitame mieste.
Rudis nusikvatojo:
- Šneki apie heroiną kaip apie bandelių pardavinėjimą. Ko tu po velnių tikėjaisi, nusmeigusį ir sušaudžiusi du nusikaltėlius. Kvaiša tu, o ne šmėkla. Evelina, ji neverta mūsų pagalbos.
Evelina purkštelėjo:
- Baik jau, padėsim. Po truputi ji man pradeda patikt. Gal netgi tikrai pasitarnaus kaip apsauga, bent jau nuo visokių silpnų sektantų. Klausyk, mes įeisim į rusų kvartalą, išskersim reikiamus žmones, paimsime tavo pinigus. Bet tam turėsi susijungt su mano kūnu. Tada viskas tampa dviguba, patirsi viską šiek tiek iš kitos perspektyvos, bet galėsi paveikti mano veiksmus. Siūlau nekvailiot ir net nebandyti pavogti mano kūno. Planas paprastas: mes susijungiam, o aš leidžiu tau pašaudyti. Pabaigsim, jei viskas man patiks pasaugosi mane kurį laiką ir galėsi dingti į pomirtinį pasaulį. Nors nemanau, kad tavęs ten lauktų penkių žvaigždučių viešbutis. Taigi viskas priklauso nuo tavęs, bet atmink jei jau susidėsi su manimi ir mane paliksi... Aš žinau kaip kankinti šmėklą geriau negu bet kas kitas. Pragaras, į kurį tada nukeliausi, atrodys kaip Rojus. Ar supranti riziką?
Lidija linktelėjo:
- Taip šeimininke Evelina.
Rudis šyptelėjo:
- Na ne veltui aš turėjau tokią gerą nuojautą, dėl šito pasivaikščiojimo...

BMW trenkėsi į prabangaus  kiemo vartus. Rudis grakščiai išslydo ir plaktuku, kurį rado bagažinėje, partrenkė pirmus du apsauginius. Evelina ištiesė ranką ir pirmą kartą susijungė su Lidija. Koks įdomus jausmas - tikro kario dvasia. Evelina nuplėšė dureles ir tvojo jomis apsaugininkui per pakaušį. Lengvu judėsiu atėmusi iš jo automatą suriko:
- Čia už Lidijos draugus!
Automato salvės palydėjo jos žodžius. Rudis išspyrė duris ir jau atėmęs porą pistoletų paliko po savęs kruviną ruožą. Evelina užlėkė laiptais, kailinius dėvintis rusas, dar kilstelėjo pistoletą, bet viską jau nustelbė automato šūviai. Mergina nusviedė ginklą į kampą ir pakelė juodą odinį krepšį su pinigais Lidija suriko:
- Išlaužkim seifą, ten dar turi būti daugiau pinigų ir miltelių.
Evelina papurtė galvą:
- Ne, tariamės tik dėl tavo pinigų. Tiek ir paimsim. Dar šis tas: tu nuostabi Lidija, net keista, kad žmogaus šmėkla tokia stipri. Velnias malonu grįžti į pilnavertį gyvenimą.
Vaikinukas suriko:
- Radau mašiną! Nepatikėsite, bet naujas Mersedesas.
Evelinos juokas užpildė niūrią rudens dieną...