Naktinis sodas. Balta, balta...
Tik pilnaties blausi šviesa,
Apraizgiusi laukus. Taip šalta!
Kvėpuot sunku, drebu visa.

Ir medžiai tylūs glaudžia žemę –
Jie ilgis, kaip žmogus žmogaus.
Nuogom šakom vis viltį semia –
Jėgų pavasariui sulaukt.

Žalia žolė pailsus miega.
Iš kur tas šnabždesys tylus?
Taip tyliai braidžioja po sniegą
Pritilęs vėjas. Gal dar bus

Šviesių dienų prie margo kelio...
Įsiklausau aš į save.
Ir man širdužę vėlei gelia...
Svajonė mano ten, kalne.