Aš žinau žinau, mano mielas, kad tu niekad pas mane neatvažiuosi, kad tau nereikalingas tas šlapiu sniegu verkiantis miestas nei ta kvaila mergiotė.
      Kaip lengva virsti purvu. Juk iš esmės mes saugome dangų savo sieloje tik vienam vieninteliam žmogui, kuris vertas to dangaus. O jei jam to nereikia, mes tą rojų prageriam, prarūkom, prakeikiam, pagaliau – parduodam kartu su savo kūnu šuniškai linksmomis naktimis.
      O, parduotas rojau! Ar begalėsiu susigrąžinti tave? Vardan mano meilės, kurios nesugebėjau užmušti nė užmiršti. Vardan žmogaus, kuriam tavęs nereikia, bet kurį praradus, dar labiau myliu.
       Tu niekad nebegrįši, mano mielas. Ir niekad nebekalbėsi apie savo meilę man nei apie mūsų gražius vaikus. Netiesa netiesa, kad tavim netikėjau, nors...
       Bet juk tai nesvarbu. Svarbu, kad tavo žodžiai, kuriais netikėjau ir todėl leidau sau ne visada jų klausytis, visgi privertė smarkiau plakti mano nuo pasaulio šiukšlių pavargusią širdį, privertė mane – prieš nieką nenulenkusią galvos – nuolat galvoti apie tave...
       Nežinau, ar tokie kaip tu būna niekšais. Bijau su tuo sutikti, nes bjauru žinoti, kad myli niekšą.
       Nors galų gale niekas nepasikeistų.
       Kiekvienas žmogus vertas meilės. Ir kartais vienas šėtonas težino, kodėl kažkoks romantiškas vyriškis kekšėje randa daugiau negu visose pasaulio moteryse.
       Senas šautuvas. Mielai priimčiau jo surūdijusią kulką, jei šitaip dar būtų galima ką nors ištaisyti.
       Pasaulis nemėgsta taisyti mažučių klaidų.