Graudžios auksuoto žydrumo
Druokenos mūsų dienų, –
Ant žalio vasaros rūmo
Dar šiltų pelenų.

Aukso šviesoj išsitekę
Eglės, beržai, ąžuolai.
Ákmens take – tylioj
Atminty ratilai.

Laisvos pro debesis lėkė
Gervės virš kiemo klevų.
Mėlių nesiek, sakau,
Saulės ūkų laivu.

Virtinės ten nesuvertos,
Grandys pabirs nesyk.
Prie tamsių vandenų dabar
Uosio irklą tašyk.