Taigi
Nežinau, kiek teisėta mirtis
Atimt iš našlių partiją valso,
Ar lietaus kipšai ne per dažnai žemę apspjauna...
Kai močios naktiniais numėlynijusiais
Vaikams akmenį peraugusį ridena,
Našlaitės mėnuliui pakilus nuvysta.
Sakai, pušys, klevai ir berželiai
Neskaudina užmūrytų kojų ir rankų?
O akmeniui dūžtant išnyksta ilgesio stabas?
Paryčiais šuliniai šokčioja nuo gausumo,
Jauni juokiasi — mirusių ašaros,
Senolės apdovanoja begonijas saujomis.
Saulė trina liūdesio parašus,
Tvoreles paukščiai žvilgsniais nukabinėja.
Palauk, aš noriu vėjui patarti rudenį ateit su ramybe.