Jau gėliuo senatvie, laika soraitītuo,
Sosėtraukus tūnau sava kėitam kiautė
I mintės glousnioujous, kor moni apkrėta,
No jaunīstės vėišniu sena laika skiautiem.

Kėik par omžio sava vėskuo aš pridėrbau –
Rēktom savi moštė pasėgrēbos vėrba,
Tik a to iveiksi, kas senē sostinga –
Nieka nebėštėisi ni ont kuokė trinko.

Balsos vėdou saka – kuo ėš pruota ēti?
Jug pasenus esi – šuokėniek nešuokus –
Niekam nepavīka savės nogalietė –
Kou Dėivalis davė – džiaukės ė nešiuokės.

No bet vės tėik nikāp negalio norimtė–
A vėskou, kou davė, gali drousē jimtė?
A jau nereikiejė sau nagus kapuotė,
Ė klausytė kartās sava aiškė pruota?

No mažū dėinieliu vels ragouts vėn gundė
Tou ė tou pajimtė dar i maža saujė,
Vuos ne kuožna dėina, vuos ne kas sekundė
Nuodiemės bjauriausės dieliuotė ėš naujė.

Vo paskou vienuolė melstėis ka ėšmuokė,
Galvuo vėn klajuojė nuodiemingė žvieris –
Tarsi tou prakeikta, pasmerkta vaiduokli
Būtom kas saldiausēs burtās apėbierės.

Ė kelalēs kaima vākštiuotė mon teka,
Kvepontiūs žuolīnus cīrolius ganītė,
Baltažėidės ėivuos nosėlaužos šaka
Šėinpjuoviu žvaigždīnė mestė viltiū nītis.

Vėina jog nebūsi, vėinā baisē ėlgo –
Atēs kuoks klajuoklis moni prirokavės,
Ė apsėkabėnė sava ronkuom sėlka
Gersiau nuors nevėrta, bet saldiausė kava.

Žėnuomās poudieliu pakrūmie nebova,
Gersiau ėš kaklelė atsėdarė lūpuom –
Kol tiktā nuors lašos dā kliuksies gertovie,
Kol bepastuoviesiau žuolie nesoklopė.

Ė nikuokė grieka tuokart jog nekėla,
Vėskas sava vėituo – kāp pasaulis tvarka
Meilēs žuodēs uošė tėi takelē šėla,
Balas kor par nakti garsē varlės kvarkė.

Ka vėskas praejė ė pradinga kiaurā,
Veizous ė galvuojo – a gailietėis rēkto?
Ētontem iš pėitu i senatvės šiaurė,
Iš dėinų saulietu i tomsiausė nakti?

Nier kuo mon roužītėis ė gailietėis sava
Dėinū nogīventu ė naktū palaimas –
Ruoduos, ka tik sapna tēso sosapnavus
Apleistuo truobalie sava gimtam kaimė.