Evelinos sprendimas

Rudis rėkė:
- Tingine kelkis, jau popietė. Eime pasivaikščiot. Žinau, oras pasibaisėtinas, bet baigiasi gėrimai ir jau porą savaičių neiškeliam kojos iš namų. Reiktų parduoti keletą papuošalų, nes nuomos mokesčio diena vis artėja. Dar reiktų paieškot tau dvasios, nes kito užpuolimo be manęs neišgyventum.
Mergina sunkiai pramerkė vieną akį:
- Man nusispjaut, išgyvensiu aš ar ne. Gi turiu tave, atlėksi ir prikelsi. Iš kur tas aktyvumo priepuolis, paskutines tris dienas lošėme kauliukais iš Varno paliktų santaupų ir viskas buvo gerai. Beje, kur po velnių tie pinigai?
Vaikinukas sukrenkštė ir nuraudo:
- Nupirkau naują televizorių ir užsakiau visiškai naujus baldų komplektus. Juk negalim gyventi kažkokiam apdaužytame, strėlių pilname bute.
Demonas sukrizeno:
- Va čia tai tikras dizaineris, svarbu gražu ir visai nesvarbu, kad po poros savaičių butas bus iš naujo suvarpytas strėlių spiečiaus.
Evelina atsistojo ir ėmė šukuotis savo ilgus kaštoninius plaukus prie įskilusio veidrodžio:
- Veidrodį, dar užsakyk. Noriu kiekvieną dieną žavėtis grožiu, kuris prikėlė mane iš numirusiųjų. O jei rimtai: negaliu turėti savo dvasios, tuomet Šviesos kariai tikrieji, o ne tokie kvailiai, kaip anas lankininkas, mane pribaigs. Aš tiesiog nepasirengusi, kad mane paliktų dar viena dvasia ar tiesiog kaip šunį nušautų koks visagalis šamanas. Aš silpna, mane gelbėjo tik dvasia, kurią iš kartos į kartą gaudavo silpniausios šeimos moterys. Driadė gelbėjo visas nesugebančias nieko, joms įduodavo galingą ledo stichiją ir paleisdavo naikinti visokių silpnų ir menkai nusikaltusių kvailių. O tikroji grietinėlė tapdavo religiniais vadais ir šaltakraujiškais blogio medžiotojais. Aš, net nesugebėjau jų apginti, ką jau čia, net nesugebėjau atkeršyti.
Išbalusiu jos veidu krito ašaros ir ji susmuko ant stiklais padengto brangaus kilimo. Rudis uždėjo rankas ant drebančių pečių.
- Mes nužudėme du angelus ir viena serafimė galės slapstytis iki savo dienų galo. Galbūt mes ją rasime anksčiau nei Varnas ir užkursim jai kraujo pirtį, bet tu smogsi paskutinį smūgį, ir tam tau reikia naujos dvasios. Tavo silpnumas galbūt kyla dėl to, kad naudojai visų valdytą stichiją. Tau reikia kažko savo.
Evelina atsistojo ir šyptelėjo:
- Man turbūt šizofrenija – visai nebevaldau emocijų. Tai juokiuosi, o čia jau žliumbiu. Einam pasivaikščiosim lietuje, gal nervai atvės.
Po valandėlės jie jau ėjo iš lombardo su pilnomis kišenėmis pinigų. Evelina markstėsi nuo kartkartėmis išlendančios saulės. Ji jautėsi apgailėtinai: taip atvirai išpažintas silpnumas nė truputėlio nepadėjo nugalėti savo senų problemų. Visa šeima žinojo, kad ji yra fanatikė, kurios tikėjimas ir dvasia duoda jėgų kovot prieš mažus blogio tarnus. Dabar ji neturėjo nei tikėjimo, nei dvasios, nei šeimos. Viskas subyrėjo... Evelina užsirūkė ir paklausė tai ko turėjo paklaust jau pirmomis pažinties dienomis:
- Rudi, koks tavo gyvenimo tikslas? Na netikiu, kad tu kovoji už klaną, juk Varną vos pažįsti. Anksčiau, lyg ir verteisi smulkiais darbeliais. Bet nepastebėjau, kad patirtum džiaugsmą žudymas ar kankindamas. Tu visai netinki Varno klanui ir tu ne psichopatas. Taigi tu esi?
Rudis nusijuokė:
- Nežinau, normalus vaikinukas su demonu galvoje. Tiesiog prieš atsirandat runoms ir visoms keistenybėm gyvenau, kad išgyvenčiau. Nesutariau su demonu, atiminėjau pinigus iš praeivių. Alkoholis ir vienatvė. Kai dalykai pasikeitė nespėjau net visko iki galo suvokti. Ir jau klane pas Varną didžios kovos ir visa kita. Dabar turiu ramybės laikotarpį su tavimi ir ištempsiu šį laiką kiek įmanoma ilgiau. Man patinka, kad mes kartu ir kol kas nereikia rūpintis kitomis runomis. Tai viskas, esu plaukikas pasroviui, o tai nelabai išmintinga, bet kas belieka. Jei reikės mirsiu kovodamas prieš Šviesos karius ar kaip jie vadinasi, juk svarbiausia, kad nors trumpą laiką pasijausčiau laimingas šią minutę...
Jis nutilo ir nupirko viskio butelį. Rudenis vėjas ir kliuksintis butelio turinys buvo vieninteliai garsai... Jie prisėdo ant suoliuko, prie to pačio bokšto, kurį taip norėjo griauti Evelina. Mergina šyptelėjo:
- Tu visai protingai pašneki kai nori, o šitas bokštas visai nieko. Beskonis stilius ne visada blogas dalykas...
Evelinos žodžius pertraukė riksmas.
- Išžudysiu visus iki vieno. Tie sumauti asilai bus pakasti miškelyje. Niekas nešaudys į mano žmones.
Daugmaž dvidešimties metų mergina rėkavo visa gerkle, bet atrodo niekas nekreipė, net menkiausio dėmesio. Senukas toliau skaitė laikraštį, porelė prie fontano fotografavosi lyg būtų apkurtę. Rudis instinktyviai perjungė antgamtinį žvilgsnį. Mergina buvo mirusi gal porą dienų, todėl, matyt, net pati nesuprato kas jai atsitiko.
Evelina papurtė galvą:
- Aš jos neimsiu. Tai ramybės nerandanti šmėkla. Ji visai silpna po poros dienų pati pasitrauks į kitą pasaulį. Net jeigu ir norėtų pasilikti čia ir dirbti su manim, ji – tik paprasta mergina, todėl neturės jėgų manęs apginti.
Rudis šyptelėjo:
Ji – tik paprasta mergina, kuri grasina užkasti gaują šaulių. Visai neblogai, manau reiktų su ja pasišnekėti. Tikrai nepakenks.
Kol Rudis ir Evelina diskutavo, mergina prisėlino prie jų. Ji pamojavo jiems rankomis prieš nosis, Rudis atšoko ir suspaudė kumščius:
- Kokį velnią tu čia išdirbinėji?
Mergina atsiduso:
- Atsiprašau, gal galėtumėt pasakyti kodėl aš nematoma kitiems žmonėms? Negaliu paimti jokių daiktų ir nejaučiu alkio. Aš nesuprantu kas man atsitiko. Sėdėjau biure su savo gauja ir staiga išgirdau kažką rėkiant. Tada atsibudau čia. Nulėkiau į biurą, o ten visi draugai jau negyvi. Tris dienas lakstau ratais, bet niekas manęs nei girdi, nei mato. Padėkit man! Ar aš išprotėjau?
Evelina šyptelėjo:
- Tada čia masinė haliucinacija, matai, gal sunku patikėti, bet tu jau tris dienas negyva. Tu žuvai per tą susišaudymą ir tavo siela kol kas dar liko šiame pasaulyje. Gali išeiti jei nebeturi čia reikalų. Tiesiog galvok apie pakilimą aukštyn ar šviesą. Gal pavyks.
Mergina atsargiai apsidairė ir pabandė atimti laikraštį iš pensininko. Jos ranka perėjo kiaurai per antraštę.
- Po velnių! Nejaugi aš negyva.? Aš negaliu eiti į jokią šviesą. Matot, reikalų aš turiu ir daugiau negu norėčiau. Paklausykit: jei tik judu galite mane matyti, padėkite.
Evelina pakelė akis į pilką dangų:
- Tu nekenti manęs ar ne ?