Iš tolumos
Šviesos greičiu
Šešis kartus per sekundę
Tavo šypsena beldžias
Į mano atvirą pojūčių tankmę.
Klausaus proto,
Jis sklandžiai kalba,
Sklandžiau negu mokytojas.
Aš tas mokinys,
Kuris klausos ir mokosi,
Bet ir tas,
Kuriam dešimt per daug.
Aš nešauksiu,
Tik tylai sustingsiu
Į lenkiančią nugarą lazdą.
Kaip smėlį į skrynią supilsiu
Šviesos debesis
Į įšalusią požemių duobę,
Joje užkastą šypseną tavo laikysiu.
Kad žinotum, kur tavo vieta,
Ją širdy įtaisysiu.
Bet žinok - iš ten tuščia,
Aš esu mokinys.
Mano širdis – tavo širdis.
Brėkštant aušrai
Aš jos neklausysiu.
Nebeklausysiu...
Aš esu mokinys.
Protas mano vedlys.

Aš esu mokinys...