Kartais man atrodo, jog iš tiesų sergu asmenybės susidvejinimu ar šizofrenija. Ne, aš nejuokauju ir nesakau, jog nemėgstu žmonių - papraščiausiai vis dažniau prigaunu save besišypsančią plaunant rankas ir galvoje nupiešusią vaizdą, į kurio klausimus aš atsakinėju garsiai. Nežinau, ar ta kelių akimirkų šypsena būna tikra, tačiau galiu pasakyt tik viena - ji tikrai nuoširdi. Arba besidarant rytinį sumuštinį - rankose peilis, o aš šmaikštauju su mano galvoje išgalvotais žmonėmis. Aš nežinau, kiek žmonių taip elgiasi ir ar tai normalu, bet žinau, jog tą akimirką man ši keistenybė suteikė laimės. Ir man to užtenka.

Niekada nemėgau daug pasakoti apie savo gyvenimą - visų pirma bandžiau jį sugrūsti į mėtinių cigarečių pakelį ir vakarykščius nuotykius. Visa tai buvo lyg ritualas - viena cigaretė iš ryto, viena juokinga istorija ką nors netyčia sutikus. Tačiau kiekvieną kartą praleidus savo apieigas atskuosdavo baimė - juk tai neįprasta, ne kasdieniška! \'\'O kas bus toliau? Negi tai reiškia, jog šiadien bloga diena?\'\'. Žmonės bijo permainų, bijo pokyčių ir jų baimę galima pagrįsti tik vienu žodžiu - nežinomybė. Tačiau baimė yra lyg lentyna - vienas bijo ryte pavėluoti į darbą, antras gauti pylos nuo žmonos, trečias netikėtai uždusti naktį.