Žvilgsniu genu savo žingsnius į priekį ir mano smegenų video juostos vėl sukasi: pilkai žalsvose gatvėse, priartėjus ar galvą pakėlus matau vėl tą patį, tiek sapnuotą vaizdą ­­­— man visos durys atidarytos, langai atlapoti, lipk, ropškis vidun, imk ar vok viską, ko tik galėtum geisti, nors kokia čia vagystė be kaltės, viską neškis, viskas tavo — nuo antikos tragedijų nukirstų galvų iki postmodernisto purvinų šlepečių, niekas neužrakinta, niekas neždrausta, nėra tinklelių nuo mūsių ant langų, nes čia ne pietiniai uostai, nėra grotų — nes čia niekada nebuvo Rusija, galimybių šalis, nėra net rankenų duryse, nei spynų — niekas čia jų nerakina  arba visi pameta raktus, netranko durų net skersvėjai, nes visi vėjai pučia į vieną pusę — šiltyn, o languose, languose net krykštauja iš džiaugsmo kaktusai, stveriasi už galvų rūkančios moterys, tiesia į mane rankas jų išskalbtos paklodės, į mane, atviros širdys, į mane sudėti visi jų lūkesčiai, kad aš užeisiu, prisėsiu, pabūsiu, išgersiu arbatos, kavos, jaukumo, degtinės be cukraus, kad naktį pratempsim kitaip perdaliję savo vienatvės kortas, kad aš būsiu tas išgelbėtas valkata, paklydęs erdvėlaivis, išmuštas iš kelio, kurio niekada neturėjo, kad aš būsiu ta paskutinė galimybė, per kurią bus galima išsipirkti, bus galima atgailauti iš naujo, vėl pradėti saviplakos ratą, vėl iš naujo įjungti savišvietos girnas, kad aš būsiu ta  trūkstama dalis dėlionėje, kurią baltapūkiai vaikai vis pameta po lova, kad aš būsiu besielis indas, į kurį bus galima supilti visą savo pagiežą ir aistrą, indas, su niekuo jau nesusisieksiantis, tos mano keliaujančiojo tuštybės geidžia visos atvertos durys, tos laikinumo pilnatvės geidžia visi išsižioję langai, besidraikantys užuolaidomis, kaip lapričio vėlėmis, nors jau vasaris greitai, o čia saulė pilna rugpjūčio nejautros, bet vis tiek niekaip neapleidžia jausmas, kad kažkas, kažkas kitas nori tikėti iliuzija, kažkam kitam teks visas mūsų laikų našles paguosti, kitur didybės galia skleisis žodžių menkybėje, nes aš neįžengsiu į tamsą, kuri tyli kaip mirusi, mano tamsa kitur, dar kvėpuoja knygų miegu ir senovinių gaublių jūromis, manęs čia mažiau, negu galiu pamatyti veidrodyje, o tas «pro šalį»  tik dėl to reikšmingas, jog niekada nenurodo krypties, tik pobūdį, kuriuo iriuosi vaizdų jūroje ir nieko naujo nebenoriu išvysti, nebeįdomu man ką vakar nupiešei ir ką pasėjai savo apmąstymų dykumoje, aš jau nebe ten, bet dar ne rytdienoje taip pat, nes kas ta rytdiena, ji tik viena galimybė iš to, kas gali būti, taip pat viena iš didžiausių negalimybių; kas kad visos durys atvertos, kam man jos, jeigu aš tik išeiti noriu, o išėjimo nė vieno nėra, nė rakto skylutės išlįsti, tik į vidų, gilyn, žemyn ar į viršų, jokio skirtumo, vis tolyn, vis į pabaigą, nežinau ar bus dar kada įmanoma tiek daug grįžti, nefotografuokite mano nenoro matyti, geriau aš norėsiu išeiti iš šito šalnos pritvinkusio ryto, į bet kur, į nedalomus niekniekius, į patį pirmąjį žodį, taip seniai begirdėtą.