Aš vėl piešiu ant stiklo
Šaltą žiemos vakarą, kai kaukia vėjas.
Jūs sakote, kad tai netikra.
Takelis užpustytas, nieks neatėjo.

Jūs man sakote, kad neišliks,
Kad ištirps nuo stiklo piešinys.
Man neberūpi, man plyšta širdis,
O žodžiai duria tarsi vinys.

O kai ištirps tai, ką nupiešiau
Tą žiemos vakarą ant stiklo,
Nieks nežinos, kas tai, bet širdy buvo šviesiau –
Aš negaliu to neigti, nes tai tikra.