Tyliai švilpauja vėjai už lango
Ir takai vėl pilnai užsnigti.
Tamsūs debesys naktį jau dengia.
Vieniša tik žvaigždelė tyli.

Gale lauko ties nykstančiu sodu
Girdis aimana medžių senų.
Ir pro debesis mėnuo man rodo
Kelia, senstančių mano minčių.

Suūbavo pelėda, nuskrido.
Girtas vėjas pakėlė snaiges...
Taip prie lango stovėsiu lig ryto –
Mintis savo dėliosiu vangias.