Dega sutemos, saulėje dega,
Nieko nelieka iš juodo šešėlio,
Tamsos palietus likučius geria
Rytas nuo upės, nuo šalto smėlio.

Vien tiktai girioj, senam eglyne,
Paliktos marškos vangiai garuoja,
Bundančiam spinduliui skverbtis užgynę,
Samanų patalus nakčiai tausoja.

Amžinos kovos – laikinos pergalės,
Rytas ir vakaras - jų mūšio laukas,
Naktis – dienužė - dvi laiko seserys
Žiemą ir vasarą nuolatos kaunas.

Žmogus protingas, rodos, daug gali,
Bet jų kovoje padėti menkas,
Ryte dienužei ranką jis kelia,
Vakarą vėlų jau nakčiai lenkias.

Sudegusios sutemos debesim kyla,
Uždengia upę, girią ir lauką,
Gamta nurimsta, žemė nutyla,
Laivu per dangų naktis atplaukia.