Gyvenimo spalvos arba svajonių išsipildymas

Tiksėdamas sekundėmis, laikas stumia visus į priekį. Jis tik prisiminimuose leidžia grįžti į praeitį. Dažnai tuo naudojuosi ir mintimis keliauju į savo geltonąjį gyvenimą.
     A, dar Jums neprisistačiau. Aš – mėlynasis autobusas iš Skroblo nuostabios pasakos apie mėlynąjį tiltą. Ne visada buvau mėlynas. Mano pirmieji gyvenimo žingsniai sutalpinti į geltoną spalvą. Tais laikais visi miesto autobusai tik tokie ir buvo.
    Linksmai leidau laiką. Rytais vairuotojas pažadindavo labai anksti. Mes lėkdavome nuo stotelės prie stotelės. Dienos buvo pilnos įspūdžių. Įvairių teko pažinti žmonių. Nuotykiams pasakoti reikėtų galybės laiko.
     Į atmintį įstrigo vienas atsitikimas. Kartą pastebėjau visai paprastą žmogų. Tačiau jis mane labai sudomino. Vilkėjo juodu paltu, o ant galvos buvo beretė. Vos spėjo atsisėsti, išsitraukė mėlyną sąsiuvinį ir ėmė įnirtingai kažką rašyti. Priešpaskutinėje stotelėje išlipo vos ne visi keleiviai. Mano žmogus teberašė. Vos pajudėjau, jis krūptelėjo ir nulėkė prie durų. Aš vėl jas atvėriau. Žmogus mane apdovanojo šypsena. Man pasidarė liūdna. Apėmė baimė, kad daugiau jo neišvysiu. Variklis iš nevilties užsikosėjo. Vairuotojas burbėjo, kad man metas į poilsį.
    Visą naktį kamavo nemiga. Ryte vairuotojas ilgai vargo, kol mano širdį privertė dirbti. Mano mintyse atgijo vakarykštė diena. Tikėjimas dar kartą susitikti vakarykštį keleivį išbudino. Linksmai sukaleno stūmokliai, pliūptelėjo dūmas iš duslintuvo. Pajudėjau iš garažo. Dar linksmiau nusiteikiau, kai stotelėje išvydau savo žmogų. Vairuotojas vis dažniau spaudė stabdžio pedalą, nes aš lėkiau kaip pašėlęs. Lėkiau ir stebėjau naująjį draugą. Jis vis rašė ir rašė. Pakeldavo galvą, pažiūrėdavo į mano lubas, pasikasydavo pakaušį ir vėl rašė. Ir taip diena iš dienos. Gaila, kad mano darbas buvo tik rytais ir dienomis. Vakare riedėdavo kitas autobusas. Taip norėjau savo žmogų vežti ir namo. Sako, kai noras didelis, jis išsipildo.
     Sugedo mano geltonasis brolis, kuris dirbo vakarais. Teko už jį padirbėti. Mano vairą suko kitas vairuotojas. Skubėjau žibėdamas visais žibintais. Toje stotelėje, kur išleisdavau savo žmogų, išvydau juodąjį paltą ir beretę. Buvau labai labai laimingas. Keleiviai daug tylesni nei ryte.  Savo žmoguje mačiau nuovargį. Jis rašė ne taip įnirtingai, kaip ryte. Staiga knaptelėjo ir užmigo. Palto skvernu nuslydo mėlynasis sąsiuvinis. Mane užplūdo negeros mintys. Norėjau, kad sąsiuvinis taip ir liktų, kur nukrito.
  Artėjau prie maršruto pabaigos. Mano keleivis vis dar miegojo. Prie jo priėjo vyriškis. Pažadino miegantįjį. Nežinau, kas jis buvo. Gal mano žmogaus draugas, gal kaimynas. Ant grindų liko gulėti mano išsvajotas sąsiuvinis.
   Pasiekiau garažą. Dar ilgai mane apžiūrinėjo vairuotojas. Keikė savo autobusą, o man tarė meilius žodžius. Mane apėmė padengė malonumas, kaip sviestas duoną. Tačiau aš vis laukiau, kad greičiau likčiau vienas. Reikėjo atskleisti sąsiuvinio paslaptingą raštą.
    Vairuotojas trinktelėjo duris ir iššlepsėjo. Apžvelgiau garažą. Mano geltonieji broliai miegojo. Garažo kampe žibėjo blausi elektros lemputė, kuri teikė šiek tiek gyvybės. Gal dar geriau, nes galėjau skaityti žodžius iš mėlynojo sąsiuvinio.
   Ten buvo nuostabios eilės apie mėlyną dangų ir jūrą. Tose eilėse net miškas buvo mėlynas. Skaičiau ir aš norėjau būti mėlynu. Tai taip gražu.
   Beskaitydamas prisnūdau. Nepastebėjau, kaip atėjo rytas. O su juo – ir mano darbo diena. Stengiausi būti žvalus, nes reikėjo grąžinti sąsiuvinį savininkui. Stotelėje laukė mano žmogus. Vos įlipęs į mane, šoktelėjo iš džiaugsmo. Jo laukė eilių sąsiuvinis ten, kur ir buvo užmirštas. Vėl eilės gulė į lapus. Ir taip diena iš dienos. Aš riedėjau, o jis rašė. Mes su juo tarsi suaugome.
   Mano mechanizmai vis dažniau gedo, kėbulą graužė rūdys. Vieną dieną likau garaže. Visi kaip susitarę kalbėjo, kad man atėjo poilsio metas. Labiausiai bijojau pavirsti metalo laužu. Prakiūtojau savaitę, o gal mėnesį. Pamečiau dienų skaičių.
  Vieną pavakarę išgirdau žmonių balsus. Prie manęs artėjo keli vyrai. Jų tarpe buvo ir mano žmogus. Jis mane net paglostė. Iš kalbų supratau, kad jis su savo draugais mane ruošėsi pirkti. Pabandė užvesti variklį. Iš visų jėgų stengiausi, kad kuo gražiau jis kalentų. Norėjau gyventi su savo draugu. Mačiau, kaip sumušė rankomis ir susitarė dėl kainos.
Ryte atėjo nepažįstamas vyras. Sėdo už mano vairo, pasuko užvedimo raktelį. Aš laimingas išvažiavau į nežinomybę. Pirmiausia patekau į remonto įmonę, kur mane išnarstė po detalytę. Paskui nugramdė rūdis. O vieną dieną meistras atsitempė kalną dažų skardinių. Jis įjungė kompresorių ir ėmė dažyti. Aš niekaip negalėjau pažiūrėti, kokios spalvos dažai. Pamačiau tik tada, kai baigė darbą. Dieve, aš mėlynas! Buvo keista, juk niekam nebuvau pasakojęs apie savo svajones.
  Greitai visos mano detalės grįžo į vietas. Dvelkiau naujumu ir mėliu. Netvėriau kailyje. Knietėjo sužinoti, kas dar gražaus manęs laukia.
Atėjo ta diena, kai išriedėjau iš niūraus garažo. Sustojau prie didelio pastato. Pro jo duris klegėdami ėjo vyrai, moterys ir keli vaikai. Ten buvo ir mano draugas. Atvėriau plačiai duris. Džiaugiausi šurmuliu. Buvau pasiruošęs kelionei. Greitai miestą palikau tolumoje. Patiko nematyti laukai. Privažiavus mišką, mano vairą vairuotojas pasuko į kairę. Iš abiejų pusių miškas stojo eglių ir pušų mūru. Tai truko neilgai. Prieš akis atsivėrė graži ir šviesi miško pievelė, o joje – didžiulis akmuo.
   Kilo klegesys. Susidomėjimą pasiglemžė riedulys. Tik paskui sužinojau, kad Puntuko akmuo. Mano keleiviai smalsiai jį apžiūrinėjo. Paskui tempė savo krepšius į pamiškę, susėdo ant suolelių. Užkandžiavo, kalbėjo, dainavo ir skaitė eiles.
  Ar nuo eilių, ar nuo artėjančio vakaro miškas mėlo. Krepšiai ištuštėjo. Temo. Vėl mane prisiminė. Pildžiausi gera nuotaika ir plėšdamas tamsą šviesomis išskubėjau atgal į miestą. Kai priešakyje pamačiau savo miesto žiburius, supratau, kad  pirmoji mano mėlynojo gyvenimo kelionė pavyko.
  Po kelių dienų vėl mano erdvę užpildė žmonės. Dabar jie turėjo daugiau mantos ir minėjo jūrą. Teko važiuoti ta miesto dalimi, kur dar niekada nebuvau. Keleivius primiršau. Dairiausi į šalikeles. Priekyje išvydau mėlyną tiltą, jo mėlynas atramas. Variklis iš susijaudinimo užsikosėjo. Vairuotojo veide mačiau nerimą. Susiėmiau, turėjau pamatyti mėlynąją jūrą. Nustojau virpėti. Variklis dirbo kaip bitelė.
   Nebuvo laiko sustoti. Skubėjau gyventi savo naują mėlyną gyvenimą. Reikėjo atsidėkoti draugui už mano svajonės įgyvendinimą.
skaimik