vedžiojame drebančiom rankom medines
                                                       koplyčios duris
malda smaugia gerklę ir rūsčios
                                                       viešpaties lūpos
pramerkia nugirdytas saujomis oro
                                                       miglotas akis
pamatę kaip vėjas rugiais ir nendrynais
                                                       suklupo
mes šypsom pakilę ir meldžiamės
                                                       medžio kamienui
mes šypsom pakilę nors sako
                                                       tokie nebegrįžta
arbatų kelius nusitiesti po šimtą
                                                       per dieną
tegul dar pasako kad gailis tik tie
                                                       kurie klysta