Kai liūdesys ir vėl ateina,
Kai dienai gęstant gest imu –
Kas vakarą šešėliais rainą
Save prakalbinu rimu –

Apie tą meilę lyg bažnyčią,
Kur lydos žvakėse dvasia,
Šventoriuje pastūmęs tyčia
Davatką, pramintą kliše.

Apie draugus kalbu ir tylą,
Gimtinę, bundančius lapus,
Rasų bučiuotus saulei kylant,
Mėnulį, perskeltą perpus.

Dar apie vasaras godoju,
Kurios lyg buvo, lyg ir ne...
Nors spaudau klavišus ne kojom,
Bet kartais sėdžiu lyg balne.

Dėl to tie vakarai nutįsta –
Arklys juk mano be sparnų.
Bandau nulipęs lesint vištą
(Aš šitaip naktį vadinu).

Jei liūdesys vis nepalieka,
O aš jau žiovauti imu –
Į pievas išginu arklėką,
Kad grįžtų ligi sutemų.