Bokštas

Gražus, dar viduramžių statybos bokštas, šiuolaikiniame mieste atrodė kaip didžiausias kičas. Penkioliktame amžiuje statyti vokiškus bokštus pagal senas tradicijas buvau jau nebemadinga. Todėl bokštas pasipuošė sfinksais saugančius jo laiptelius. Aplinkui esantys fontanai vaizdavo antikos dievus, nimfas ir dar velnias žino ką. Pati gelsva bokšto spalva ir visi šie Egipto - Antikos stiliaus žaisliukai, darė jį tikru beskonės mados simboliu. Bet miestiečiai mylėjo savo bokštą arba tiksliau vandens bokštą, nors vandens ir tai dar ne visada rasi, nebent fontane.
Rudis nusispjovė:
- Eina sau žmonės, dar prieš operacijas čia atvažiuoja, jei mirtų ar ką, kad atsimintų šitą pastatą. Čia gi, įžeidimas, o ne bokštas. Bet, kad angelai lįstų į tokį turistinį tašką, tai jau visai absurdiška.
Evelina nusipurtė:
- Man nusispjaut į juos, nors ir turgaus aikštėje ar į muziejuje gyventi gali ir iš šito bokšto neliks akmens ant akmens.
Evelina užtaisė pistoletus ir prisėdo ant suoliuko vijoklinių augalų pavėsyje. Varnas šnekučiavosi su sesele, kurios vardo, niekas taip ir nepaklausė. Vaikis prisėdo prie Evelinos:
- O ką tu norėtum veikti, po viso šito kruvino darbo? Juk vis tiek negali medžiot visų serafimų?
Mergina suko plaukų sruogą:
- Paklausk, ko paprastesnio. Mes, bent žinom, kiek tų sparnuočių yra. Manau, kad net Varnas tiksliai nežino. Nors neturėtų būti daug likę jei tavasis demonas ir kiti panašūs su jais kariavo. Šeimos bibliotekoje skaičiau daug pagražintų istorijų apie mūšius danguje, kur mūsų angeliukai vis laimėdavo, bet kažkaip abejoju visu tuo pozityvaus rašytojo teisingumu. Matyt už knygutę gavo daug aukso. Kaip ten bebūtų šiandien, jie patirs rimtą ir istorinį pralaimėjimą.

Rudis nejaukiai sudrebėjo merginos akys atrodė visiškai tuščios, lyg toje žalsvoje gelmėje kas visiems laikams butų užgesinęs gėrio šviesą. Demonas sumurmėjo:
- Kokia miela ir protinga mergaitė.
Vaikinukas niauriai šyptelėjo ir tarė:
- Jau pamiršau, ko klausiau, bet jeigu tai paskutiniai sparnuočiai, tave ištiks neveiklumo ir beprasmybės būsena, dar žinoma kaip depresija. Manau rasiu tave su kulka galvoj duše ar panašiai. Pirma, tai manęs netenkina dėl šiokios tokios simpatijos impulsų. Antra, runos ant mano rankos verčia mąstyti ar tu esi ta, kurios man reikia ir panašiai.
Evelina smagiai atsivėdėjo ir skėlė gerą antausį, dar sustiprindama jį storu ledo sluoksniu:
- Klausyk, tu atsigauk, nuo to alaus gerai? Matyt pragėrei savo rudąją galvelę. Aš dabar pikta, kaip sužeista liūtė, o tu man pliurpi apie runas, kurias gal pasidarei girtas? Mano dvasia, netgi ledo magija užsiimanti driadė, siunta ant viso pasaulio ir nejaučia net menkiausios simpatijos vyrukui su demonu galvoj. Aš tiesiog negaliu galvot apie romantiką, kai man akyse stovi nupjaustyti sparnai.
Evelina atsistojo ir užlipo laipteliais pasižiūrėti į miestą nuo bokšto, dar prieš jį sugriaunant. Į gabalus byrančio beskonio simbolio idėja ėmė jai vis labiau patikti. Varnas išsitraukė durklą ir ėmė ant jo dėlioti magiškus patobulinimus. Keletas praeivių atsisuko ir netgi numetė porą monetų. Rudis palingavo galva, miestiečių šiais laikais tikrai nieko nenustebinsi jų galvos ir taip pilnos absurdiškiausių fantazijų. Žmonės lėtai ir lyg po vandeniu ėjo jiems įprastais maršrutais. Kruvina saulė jau leidosi. Šiaip vakarėjant čia susirinkdavo nemažai jauniklių gurkštelėti ko nors stipresnio, bet šiąnakt įgimta nuojauta varė žmones toliau nuo būsimos katastrofos vietos. Oras pasikeitė, ledinis spalio šaltis neįprastas šioje Vokietijos dalyje galutinai išvaikė likusius žioplius. Juodas šešėlis nuskrido suoliukų pusėn ir pasigirdo jau arbatinėje girdėtas išdidus balsas:
- Tai ką vaikučiai, užsimanėt pažaist karius? Pažaiskit Diablo 2 pasijusit, dar galingesni.
Evelina sustaugė ir paleido pirmą šūvį. Angelas ištiesė savo balsvą ir atrodytų trapią ranką. Kulka nukrito apsitraukusi lengvu ledo sluoksniu. Angelas šyptelėjo.
- Taip pavogiau šią galią iš Evelinos broliuko, taigi šaudykit, nors ir kiaurą parą.
Evelina išsitraukė auksinę lazdą... Rudis šoko į priekį, Varnas paleido žaibų srovę... Angelas sujudėjo, ledo kupolas uždengė nuo visų atakų. Evelina nukrito ant kelių.
- Nedrįsk naudoti jo galių žvėrie.
Melsvos liepsnos kamuolys partrenkė Eveliną. Stotelėje tramvajaus laukė paprastą mergina, bet ji laikė melsvos liepsnos sūkurį rankoje. Mergina lengvai nusiplėšė striukę, balsvi sparnai išsiskleidė visu gražumu pridengdami stotelės pavadinimą. Rudis metė peilį ir šoko link jos, bet atsitrenkė į šarvuotą angelą. Šio sparnai turėjo raudoną atspalvį. Jis šyptelėjo:
- Ar sugebėsi perkirsti mano skydą savo virtuviniu peiliuku?
Varnas, tuo pat metu kovėsi su ledo galias pavogusiu angelu. Visi Varno žaibai ir klastingi dūriai susigerdavo į galingas ledo sienas. Rudis, dar spėjo atšokt nuo kirvio geležtės ir išsitraukti savo kalaviją, bet jo neapleido, keista mintis, kad mergina rožine uniforma, dar vadinama Varno drauge, dingo, be pėdsakų.
Demonas suprunkštė:
- Tris prieš tris, kaip sąžininga, kažkaip tikėjausi, kad mes tiesiog epiškai susikausime su begalinėmis priešų ordomis.
Rudis sunkiai blokavo milžiniško kirvio smūgius.
- Dabar prastas, laikas juokauti. Po velnių...
Vaikis sukliko, pajutęs perkirstą peties mėsą, pikta mintis, kad lūžo kaulas, tiesiog siutino.
Raudonsparnis nusikvatojo:
- Metas gal ir netinkamas, bet man labai smagu. Džiugu, kad ir tavo demonui. Ar tu čia apie mano kovos stilių, kaip apie juoką murmi?
Rudis sukriokė ir perleido visą turimą energiją į kardą. Rausva pašvaistė nušvietė aplinką. Kirvis ir kardas susitiko. Garso banga suskaldė žibintus ir grindinį. Abu kovotojai atšoko ir toliau suko ratus vienas apie kitą
Evelina stengėsi dangstytis ledu neprasčiau už jos šeimos galių vagį. Bet šviesiaplaukė serafimė, vis ir kartojo melsvo ugnies kamuolio ataką, o merginos jėgos vis mažėjo prisiminus broliuką statantį pirmą ledo kupolą...
Varnas be menkiausių abejonių žinojo, kad perkirs sumautą ledo kupolą ir sušers tą sumautą ledą angeliukui į snukį. Bet vis grįždavo keistas pasitenkinimas supratus, kad jo meilioji seselė nusprendė palikti viską jam.
Varnas smogė viskuo ką turėjo savo garsiuoju trigubu dūriu. Ledas subyrėjo ir angelas trumpam liko be apsaugos. Gerasis serafimas to nesitikėjo ir ramiausiai galando nagus plienine dilde ar kažkokiu panašiu daiktu. Varnas suriaumojo, dangus paklusęs jo valiai apsiniaukė ir šimtai žaibų susmigo į vieną tašką. Angelas metė nustebusį žvilgsnį ir pajuto kaip stoja širdis. Keisčiausia, kad jis nepamatė nei sodo, nei auksinių vartų kuriuos žadėjo dievai. Varnas nusikvatojęs perpjovė jau nugalėto priešo gerklę. Varnas nusipurtė kraujo lašus, išsitraukė šukas ir veidroduką, susitvarkė neklusnius plaukus.
- Beauty hour is over fellows, I just gonna kill  every single angel in this place....