Mano sieloj kovoja dvi asmenybės.
Viena stovi ant žemės basom,
O kita atsidavusi nepažįstamam toliui.
Atskira planeta, teptukas ir mėlyna drobė,
Ranka, tapanti pasaulį, kuriame gyveni.
Ten tau viskas šalta, neatpažinta, tolima,
Tu neužčiuopi tamsos, gyvenančios šviesos
Ir sielą nusinešusio mėlio.
Juk tu kitoks, galbūt šiltesnis, gyvenimui šiam artimesnis.
Dirbtinės šypsenos vergas, o gal ryškios,
Žemiškos, geltonos spalvos herojus.
Tu kitoks, aš kitoks, tavo akys šiltesnės,
Mano akys aptrauktos melsvais ledo kristalais...
Ne, jos nešaltos, tik žvelgia į nežemiškas svajones
Ir klausia: kas aš, kuo noriu būt?