Tu niekada nesužinosi,
Kurioj širdies kertelėj ošė
Tie trys beržai prie kelio vingio,
Kur pirmas bučinys į lūpas
Su lapais šlamančiais užsupo...
It sapno nuotrupos svajingos
Praplėšus saulei naktį dingo...

Tu niekada nesužinosi,
Jog ta rausva darželio rožė
Spygliais įdūrus man žydėjo.
Ir aš vis tiek jaučiau jos kvapą,
Net kai medžius rudai nutapęs,
Kaštonų akimis žiūrėjo
Ruduo į klūpančią alėją.

Tu niekada nesužinosi,
Kad apledėję šerkšnu uosiai
Tik kaupia syvus – jie nemiršta.
Ir baltą šarvą nusimetę
Iš naujo gims gyventi medžiai,
Kad vėjas šiaurę vėl pamirštų,
Jam kelią rodys žaliais pirštais.

Tu niekada nesužinosi,
Kodėl palinkęs liaunas gluosnis
Vis glostė upės tėkmę vėsią,
Kol polaidis paplovė krantą...
Iš mano praeities dar krenta,
Ant smilgų laikosi pavėsy
Lašai...
            Nukris jie, jei paliesi.