Išsiveržimas
Aistringą prigimtį malšinti pavalkais
Tas pats, kas vėją gaudyti tarp pirštų.
Vidinė chemija kai verčia kraują kaist,
Tai visas pragaras susikelia į viršų.
Tas lavos proveržis žaloja likimus,
Ligom negyjančiom užkrės jausmus bei protą
Ir šiurpą kels riaumojimas kimus,
Staiga ištrūkstantis iš kūno augaloto.
Todėl geriau ne tramdyt stichijas,
Bet savo pavyzdžiu parodyt ramią kryptį,
Jei tik kada pavyks prakalbint jas,
Jei tiktai jos turės su kuo girdėt, matyti...
Suvokt sunku, kad nuosavi vaikai
Jau subrandino snaudžiantį vulkaną.
Gali palaiminti jų ateitį už tai,
Kad jie, kol valdomi, išmoko \"Tėve mano..\"
Jie eina rinkti savo patirties.
Nenuostabu - istorija kartojas.
Ar tavo motina jau spėjo atsitiest,
Kada suklupo suturėt tau kojas?
Tačiau tada ėjai ir išėjai.
Prisipažink - dažnai po to atgal gręžiojais?
Nes pats tada kupėjai, tu ūžei
Ir iš tave betramdančių kvatojais.