Juk toks buvo tikslas - visus suklaidinti
Ant laiko ir vietos uždengus drobulę,
Kad tu išmatuotumei nuosavus tvinksnius,
Po to įsileistumei svają įžūlią
Arba susirastumei liūdesio kaukę
Ir viešniai prieš nosį duris uždarytum,
Supratęs, kad tirpsmo ledų nesulauksi -
Į tavąjį indą ledokšnių prikrito.
Bambeklis, užuomarša ir lėtaeigis
Tiek gyvas, kiek juoko į sielą įleidi.
Jei ritas per skruostą ištirpusi snaigė,
Ji rodo dar gyvą gyvenimo geismą.
Lai mano kas nors, kad esi išprotėjęs,
Kai ieškai tarp griozdų palėpėj rogučių,
Nuo apsnigto kalno kad lėktum kaip vėjas
Triukšmingam būry raudonskruosčių vaikučių.