Vaikščiojau pirmyn ir atgal ant tilto, žvalgydamasis į stovinčius žmones. Kadangi buvau prekeivis papuošalais, visų pirma mano akį traukė damos ir madmuazelės. Prieidavau prie vienos, išsirinkęs iš viso būrio, labiausiai besižavinčią upe, žuvėdromis, pakrančių panoramomis ir užkalbindavau. Siūlydavau savo prekę – perlų vėrinį. Šypsodavausi aš, šypsodavosi ir madmuazelė, įdėmiai karolius nužiūrinėdama. Su jomis būdavo lengva, tačiau su damomis kur kas sunkiau...
  Kartais užkliūdavau už vieno žmogaus, lentininku jį pavadinau. Krapštėsi jis palinkęs prie tilto lentų, žmonės praeinantys piktinosi, kiti atsiprašinėjo. Mane tai jis erzino. Užkliuvęs už jo, kas dažnai nutikdavo, negalėjau atrodyti galantiškas, nepriekaištingas, savos prekės vertas prekeivis. Mandagiai pasakydavau, kad nieko tokio, kai jis apgailestaudamas pažvelgdavo į mane, bet viduje – virdavau. Nejaugi jis negali naktį taisyti to tilto, kai niekas jam ir jis niekam netrukdo?
Po eilinio tokio susidūrimo, trumpam stabtelėjęs, šiek tiek ant turėklų parymojęs, priėjau prie nusižiūrėtos vienos žavingos merginos. Mano supratimu jai tikrai turėjo pritikti vėrinys. Kilstelėjau savo skrybėlę ir mandagiu tonu kreipiausi:
- Madmuazel, atsiprašau, jums noriu pasiūlyti...
Tą akimirką ji atsigręžė ir apdovanojo mane tokia šypsena, ir akių šviesa, kad visi, kartu sudėjus, manieji perlų karoliai prarado bet kokią vertę ir savąjį žavesį. Sekančią akimirką, kažką vos spėjęs pagalvoti, traukiau juos iš dėžutės ir kažkokiu būdu staiga trūko vėrinys. Nereikia net pasakoti koks siaubas ir sumišimas perkreipė mano veidą. Mergina atšoko į šalį, gal išsigandusi, o gal iš gailesčio tyliai suspigusi. Aš, tik rankas sugebėjęs pakelti, akimis lydėjau, į visas pasaulio puses riedančius, šokinėjančius karoliukus...
  Vakarėjo. Aš vis dar šliaužiojau keliais, ieškodamas tų, kurių nebuvau radęs. Tikriausiai supratote, kad - išsibarsčiusių karoliukų, nes tik jie, o ne damos ar madmuazelės, man dabar terūpėjo. Žmonės skirstėsi, ėjo pro šalį, trukdė man, trukdžiau ir aš jiems. Vieni atsiprašinėjo, supratę  mano netektį ir vargą, kiti – piktinosi. Pamačiau dar vieną pasimetusį perlą, tarp dviejų lentų įstrigusį. Pripuoliau ir ėmiau krapštyti. Man nesisekė. Sudėjau visas pastangas, visą savo išmonę, bet nė iš vietos. Vieną akimirką pakėliau nusiminusias, ieškojimo išvargintas, akis ir išvydau prieš save stovintį tą, kurį praminiau lentininku. Po pažastimi žmogus laikė įrankių dėžę, matyt, po darbo dienos namo keliavo. Pagalvojau, kad jis nori praeiti. Atsitraukiau, nepatogiai pasijutęs, prisiminęs, kaip jis mane erzino. Išgirdau:
- Gal galiu padėti? Turiu įrankius, tuoj atplėščiau vieną lentą...
Bejėgiškai linktelėjau galva ir suglumęs pasitraukiau į šalį. Manau, nereikia daug aiškinti, kokia neapykanta degiau sau ir kaip gėdingai buvo nuleistos mano akys. Tačiau tuo pačiu stebėjau jį besikrapštantį, su nuostaba ir susižavėjimu sekdamas kiekvieną jo judesį, tokį brangų ir mielą man.