Krito žvaigždė, gal net ne žvaigždė,
Tik luitas akmens ar metalo.
Atklydęs iš tolių bekraštės  erdvės,
Bekrisdamas degė, garavo.

Žemėj liko žaizda, nedidelis randas,
Kurį laikas greitai užgydė,
Pasimiršo kritimas, pasimiršo ir gandas
Apie žvaigždę, kuri pasiklydo.

Su žmogaus žvaigžde viskas kitaip -
Randai gyviesiems lieka.
Laikas bėga ir bėga, o tu vis matai
Žvaigždelę buvusią, šviesią.

Galbūt visatoj, kažkuriam pakrašty,
Yra daug didesnė žemė,
Į kurią skrendam ir krentam visi
Dar gražesniam gyvenimui.