10 dalis

Saulė nusileido skubiai vilkomės šarvus ir išlėkėme į lauką. Kariai jau buvo pasiruošę. Tomas vedė jų eiles. Taranciell aktyvavo apsauginį kupolą mums abiems. Iš pradžių viskas vyko ramiai išgirsdavome šūksnius liepsnos apšviesdavo sutemas. Kapojimo garsai kardui atsitrenkus į voro šarvą. Bet vorų vis daugėjo. Kariai turėjo pasitraukti į gynybinę poziciją. Mes judėjome lyg tankas nesudaužomame kupole. Vorai trenkdavosi į mus ir nugriūdavo nutrauktomis kojomis. Žavioji elfė stūmė mus per šią mėsmalę. Kariai nepanikavo ir centimetras po centimetro stūmė vorus atgal apeidami jų lavonus. Ji sustojo ir išjungė tobulą apsaugą.
Tada dingo sumirguliavus spalvoms. Ji turėjo sėlinti prie mago. Aš turėjau atkreipti dėmesį ką ir dariau liepsnos srove liedamas vorų ordas. Valas rėkdamas kapojo kojas dvirankiu kardu. Kardas vis sužaibuodavo ir nutrenkdavo jau sužeistą vorą. Vorai paniškai traukėsi jie nemėgo ugnies kurios tikrai pakako surinkus du šimtus liepsnosvaidžių. Aš pasinaudojau proga ir prasmukau pro jų eiles. Bėgau vietomis, kur augo aukštesnė žolė. Greitai pamačiau menhyrus . Ten stovėjo magas. Negalėjau spręsti apie išvaizdą jį nuo galvos iki kojų dengė juodas audinys. Bet jo akys man nepatiko gyvatiški rėžiai tviskantys gelsva šviesa. Aš puoliau pirma paleidau į darbą liepsnosvaidį. Jo srovę blokavo ledo kristalas kuris užšaldė puikų ginklą. Išsitraukiau du kirvukus turėjau laiko pasipraktikuoti, bet labai tvirtai su jais nesijaučiau. Kirtau, bet, jis vėlgi blokavo, tik šį kartą medine lazda švinu aptrauktais galais. Pirmas smūgis į pilvą minėtu galu buvo klaikus. Kirtau ir vėl kirtau, neturėjau teisės pasiduoti. Jis suko savo lazdą ir vis man užvoždavo. Atšokau ir numečiau granatą. Ji sustingo ore. Jis vis smūgiavo ta prakeikta lazda. Suklupau jutau lūžusius šonkaulius. Liepsna apšvietė beviltišką situaciją. Valas panaudojo savo ginklą laiku. Magas degė, bet neišleido nė garso. Kamuolinis žaibas trenkėsi į Valą. Burtas nusviedė jį kelis metrus atgal, bet jis ir vėl stojosi šarvai tikrai pasiteisino. Šarvai prie bato turėjo vietą peiliui . Ištraukiau jį ir susmeigiau tam lazdos virtuozui į pilvą. Jis nenorėjo mirti Valas kapojo jį kardu ir taip pat paragavo lazdos. Elfė atsirado lyg iš niekur ir susmeigė savo lenktus durklus jam į nugarą. Jis dar trūkčiojo, bet galu gale mirė. Durklai buvo užkeikti specialiai magams. Valas padėjo man atsistoti šonkauliai maudė, galvoje daužėsi plaktukai.
Taranciell sutrypė raudoną kristalą įsmeigtą į menchyrą . Ji pakeitė savais trimis skirtingais kristalais. Blyksniai realybė trumpam išsikreipė. Prieš mus jau stovėjo nakties elfų būrys. Mano spėjimu koks šimtas elfų sidabriniais šarvais. Grįžome į stovyklą mūšis su vorais taip pat pasibaigė. Žuvusių neišvengta, bet visi šventė pergalę. Elfai įsikūrė stovyklos rytuose kiek toliau nuo kitų. Jie naudojo kalbos kristalus ir šnekėjosi elfiškai su Taranciell . Iš jos išraiškos naujienos buvo blogos. Ji vėliau perpasakojo elfų armijos bėdas. Į kelionę link portalo patraukė daugiau nei trys šimtai karių. Dar neatvykus juos užpuolė žiukiažmogiai. Jie atrodė kitaip buvo šarvuoti. Priešas pakeitė juos ir pajungė savo tikslams. Kiti gyvūnai virto pasiutusiais siaubūnais. Atvykus teko prakirsti kelią per vorų legionus. Čia atvyko, tik šimtas išgyvenusiųjų. Ji verkė pirmą sykį teko tai matyti. Jos ašaros priminė gyvsidabrį. Dar niekada neteko matyti kažko tokio liūdno ir gražaus. Bet tai dar ne viskas. Kitos rasės nebepajėgė priešintis. Nykštukai užsidarė požemiuose. Gnomai dingo, tik jiems žinomu keliu vaivorykšte. Goblinai kovojo savo tvirtovėje ir tik ją apsupusi lava gelbėjo nuo sutriuškinimo. Tamsieji elfai paliko savo gyvenamas vietas ir nužudė keletą priešo magų. Niekas nuo tų pergalių jų nebematė. Pusmilžiniai bėgo į kalnus palikę barikadas kurias išlaikė ilgiausiai. Jungtinė orkų armija sustojo kažkokiu miestu ir kovėsi prieš ten susibūrusius magus ir karius. Priešų vorai atliko kruviną darbą už juos. Jie kovojo sveiki ir stiprūs. O pasaulio gyventojai, vis silpo ir palikinėdavo frontą. Aš norėjau jiems padėti, tik menka mūsų grupelė negalėjo kovoti, per du pasaulius ir suspėti visur. Liko dar du portalai kuriuos reikėjo atkirsti nuo priešo. Netgi dabar nežinojome, kas mūsų priešas. Mago lavonas buvo apdegęs ir supjaustytas. Teliko veikti pagal planą be nukrypimų ir gailesčio kitiems. Karas nepagailės ne vieno. Telieka laimėti.... Man mąstant pro portalą įvirto dar viena banga elfų. Tik šie buvo kitokie. Juodi šarvai pelenų pilkumo oda, keisti ašmenys, tvirtinami prie kastetų. Šaunieji tamsieji elfai po pergalės dingę be žinios. Po šiokios sumaišties ir kristalų pagalbos jų vadas papasakojo savo istoriją. Karas vis labiau smaugė pasaulį nebebuvo kur bėgti. Didžiausi mūšiai vyko kalnuose, kur pusmilžiniai didvyriškai gynė savo protėvių aplinką. Nykštukų požemiai apsupti, tik laiko klausimas, kada nykštukai pasiduos. Miškai degė, miško elfų likimas buvo nuspręstas. Apie kitus niekas nieko nežinojo. Žinojau atkirtę menchyrus turėsime vykti gelbėti nykštukų. Jie pagal tamsiųjų elfų vadą patyrė mažiausiai nuostolių. Jie dar galėjo tapti tūzu pakreipsiančiu karą į kitą pusę. Pamažu visi nurimo. Stovykla išsiplėtė. Elfai ir žmonės šnekėjosi. Ledas pajudėjo, netgi po karo, teks bendrauti ir paremti vienas kitą. Aš nuėjau miegoti galva tiesiog ūžė nuo įvykių ir viską maudė. Ji atsigulė šalia. Liečiau jos odą. To švelnumo man niekada nebus gana. Ji šiek tiek drebėjo, bet užmigo mano glėbyje. Tokiomis akimirkomis man nieko netrūko ir niekas negąsdino.

11 dalis

Prieš puolant kitą menchyrą reikėjo sutvirtinti jau laimėtą poziciją. Žmonės kirto medžius ir karpė vielą, elfai dėliojo kristalus ir braižė magiškus ženklus. Taip po truputi susikūrė stovykla. Mes žinoma galėjome pulti gelbėti kovojančių kitame pasaulyje ar veržtis prie kito menchyro. Bet tai atrodė per rizikinga. Paversti salą tvirtove tai tapo pagrindiniu tikslu. Sargybos skirstymas, pastatų statymas, išgyvenusių paieškos. Taranciell tikėjo, kad sukurti naują visuomenę daug svarbiau negu veržtis į mūšius ir pražudyti išgyvenusius. Kartais atrodė, kad iki tos utopinės visuomenės, tikrai nedaug. Jau turėjome elfų ir žmonių porų. „Smuklėje Po elfų kardu“ gurkšnojo žmonės ir elfai. Bet aišku kildavo ir konfliktų kuriuos teko spręsti bendru balsavimu. Laikas nestovėjo vietoje Lankininkė buvo jau aštuntame mėnesyje ir elfų druidas tikino, kad tai mergaitė. Gydytojas daugiausiai laiko praleisdavo su minėtu druidu bandydamas suprasti kitokią mediciną ir kitokio pasaulio filosofiją.

Aišku mus užpuldinėdavo. Vorai kurie jau menkai priminė tuos kurie užpuldinėdavo mus vienkiemyje . Šitie buvo juodi apaugę daug stipresniu šarvu, jie išleisdavo siūlą ir bandydavo ropštis siena, kol jų nesusmaigstydavome strėlėmis ir ietimis. Žiurkiažmogiai taip pat šarvuoti ir daug didesni nei anksčiau vis kasdavo tunelius į mūsų taikią oazę. Speciali sargybinių grupė ieškodavo jų urvų ir išdegindavo viską liepsnosvaidžiais. Įdarbinome kelis žmones tuos urvus ar tunelius radus užpilti betonu. Tiesa teko įvesti pinigus, kadangi elfų monetos, nors ir gražios, bet atrodė nepatogios gaminti, be metalo išteklių saloje įvedėme talonus. Juos spausdinome paprastu spausdintuvu rastu saloje. Ant jų buvo nupiešti įvairūs abiejų pasaulių motyvai. Taip gana greitai atsidarė parduotuvės, kavinės, smuklės ir netgi lošimo namai. Didžiavausi tuo, ką bendromis jėgomis sukūrėme. Iš pradžių Taranciell nemėgo tamsiųjų elfų, nes jos pasaulyje, jie buvo žinomi, kaip žudikų gildija, bet kokioms užduotims. Bet jie lengvai prisitaikė prie naujų sąlygų ir pareigingai gynė sienas, kaip visi kiti. Žmonės ir elfai mokėsi vieni iš kitų. Žmonės pratinosi, prie lengvos magijos, o elfai bandė suprasti technikos pagrindus. Gerai, kad turėjome įvairių profesijų atstovų. Dauguma elfų visai nebuvo kareiviai, tik aplinkybės privertė traukti ginklus. Išskyrus tamsiuosius, kurie nuo vaikystės mokėsi karo meno ir vėliau dirbdavo samdiniais, žudikais ir vagimis. Na gal išskyrus jų magus, bet ir tie daugiausia naudojo kovinę magiją. Aš jau planavau ką reiks skirti mokytojais kai turėsime pakankamai vaikų. Visi lengvai primiršdavo pavojus už tvirtų sienų ir magiškų barjerų. Bet jie primindavo apie save. Stovyklą buvo užpuolę tie žalsvi padarai kurie sužeidė Valą. Vienas iš tamsiųjų elfų magų pavertė juos pelenais vienu savo lazdos mostu. Jis man paaiškino, kad tai golemai, kuriuos beveik iš, bet kokių medžiagų gali sukurti stiprus magas. Kartais mano gražioji elfė, dar primindavo, kad vis, tiek teks atskirti pasaulius Bet man atrodė nebūtina mūsų stovykla buvo puikus pavyzdys, kaip gerai abu pasauliai galėjo sugyventi. Išnaikinus priešą mes galėjome plėstis ir vėl apgyvendinti ištuštėjusius miestus. Kartais pro portalą išgriūdavo sužeisti kariai. Daugiausia elfai, bet taip keli gnomai ir būrelis pusmilžinių. Gnomai turėjo labai naudingą savybę. Jie galėdavo užkeikti, bet ką sėkme arba nesėkme. Taip pat iš, tik jiems žinomų vietų pasiimti auksą. Kiekviename pavojingame darbe ar sargybos žvalgyboje kariai ar darbininkai turėjo labai padidintą sėkmes koeficientą. Taip sumažinome riziką ir atsirado auksų dirbinių prie talonų nauja valiuta tapo stovyklų monetos su gnomų atvaizdais ant jų. Žinome treniravomės artėjančiam mūšiu. Aš kantriai fechtavau su elfų kariais skaudžiai prisimindamas praeitą nesėkmę prieš magą su lazda. Tamsieji elfai mane išmokė naudoti jų ašmenys ant kastetų. Su pusmilžiniais mosavau kirvukais. Taranciell rodė man įvairius smūgius lazda ir kaip jų išvengti. Turint, tiek darbų greitai atėjo lauktoji diena. Lankininkė pagimdė. Druidas ir gydytojas bendromis jėgomis padėjo gimdyvei abiejų pasaulių medicina. Druidas buvo teisus tai buvo mergaitė. Motina nusprendė pavadinti ja Eva . Tai, tiko pagalvojus, kad ji bus viena iš naujos kartos apgyvendinančios pasaulius iš naujo. Nuo to laiko, kontaktas su Tomu galutinai nutrūko. Jis teturėjo laiko rūpintis mažyle. Valas irgi atitolo jis gyveno su mergina žalsvais plaukais į kurią žiūrėjau prieš prasidedant mūšiu. Jos vardas buvo Abigailė . Žinojau, kad taip bus ir dar prieš pasaulio pabaigą. Bet ši prognozė neišsipildė daugiau nei penkerius metus. Mūsų gėrimo maratonas, tikrai buvo legendinis ir man jo tikrai trūko. Su Taranciell pasistatėme visai žavų namuką netoli nuo jūros. Jaučiausi laimingas, bet žinojau, kad šita laimė laikina. Kažkada vis tieks reiks pulti kitą menchyrą. Vis rasdavome priežastį to nedaryti. Siusdavome vis naujas paieškų grupes į abu pasaulius. Tai vis rasdavome ką sutvirtinti gynyboje. Aš kartais pabusdavau nuo košmarų, kur vėl girdėdavau giltinę arba krisdavau mūšyje nuo mago rankos. Bet vieną dieną po dar vieno golemų ir žiurkiažmogių užpuolimo nebegalėjome apgaudinėti savęs.
Surinkome dalį stovyklos gyventojų, kurie labiausiai, tiko kovoti. Kitus palikome už sienų ginti tai kas svarbiausia ateitį jei mes susimautume. Tamsieji ir Nakties elfai žingsniavo greta. Gnomai sėlino užnugaryje ginkluoti mažais, kardais ir savo prakeikimais. Kitas menchyras buvo Anglijoje taip kelionė vedė į garsųjį Stonehenge kompleksą. Jeigu perimsime jį, kiti portalai taps smulkmenomis ir jų užėmimas antraeiliu dalyku. Stonehenge buvo vienas didžiausių portalų elfų pasitraukimo laikais. Kitoje pusėje buvo pastatytas pirmasis miestas ir pradėta kolonizacija. Deja ar miestas dar buvo apsuptyje nebuvo žinoma. Ten Taranciell paskutinį kartą savo mokytoją, kuris dalyvavo pasitraukime per Stonehenge portalą prieš tūkstantmečius. Ji manė, kad senasis magas tikrai rado būdą, kaip apginti miestą, bet negalėjo atkeliauti, pas juos, nes jo kitoje pusėje lauke priešo armija. Mes žingsniavome per purvą ir įkyrų lietų tikėdamiesi geriausio. Golemai vis bandydavo pastoti mums kelią, bet juos nušluodavo liepsnosvaidžiai ir elfų burtai. Žiurkiažmogiai painiojosi kiekviename žingsnyje ir kapojausi sau taką per tuos cypiančius suskius. Žmonės turėjo sudeginti kažką, kad priminė zombį sudurstytą iš įvairių lavonų. Milžiniški driežai išnirdavo, lyg iš niekur ir puldavo mus. Mūsų armija atsilaikė burtai ir plienas vertė mus nenugalimais. Gnomų prakeikimai darydavo priešus nevikrius jų atakos tapdavo ypatingai nesėkmingos . Galu gale mes išžudėme viską kas pastojo kelią ir sustojome vietoje kur turėjo prasidėti tikrasis mūšis. Laukas prieš įstabų statinį tamsėjo nuo juodų šarvų ir apsiaustų į mus žvelgė šimtai gyvatiškų akių. Priešo kariai ir magai laukė mūsų . Šį kartą nepadės joks netikėtumas. Dvi armijos susirinko sunaikinti viena kitą. Taranciell keikdamasi pergrupavo karius ir prašneko.
- Draugai šį kartą neužteks prisėlinti prie vieno mago. Pulsime atvirai ir bjauriai. Visi kas naudoja magiją pridengia nenaudojančius ir atvirkščiai. Išžudykite, sukapokite išdeginkite viską, kas dėvi juodą apsiaustą. Prisikasę prie raudono kristalo menchyre tučtuojau jį ištraukite, sunaikinkite ir pakeiskit mūsiškiu mėlynu. Viltis maža, bet gal kas nors atlėks padėti iš kitos pusės. Mes esame stipriausi iš abiejų pasaulių išgyvenę visko pabaigos siaubą. Mes išgyvensime ir šitą mūšį. Eime draugai viltis ir teisingumas eina su mums.
Mes išėjome į viską lemiantį mūšį, tikėdami geresne ateitimi. Mes tikėjome pergale.