Tekėjimas

Jei esi pastovus orientyras ir vietos, ir laiko,
Nepaklysiu tada bebanguojančiuos savo jausmuos
Ir vystyklai plazdės tarp genčių skelbdami būsiant taiką,
Ir bevaisė šaka mūsų kraujo viltingai lapos.
Ar jauti kaip tirpstu lyg iš ledo laisvėjanti upė?
Ar girdi kaip skleidžiuos šimtaspalviais aistros pumpurais?
Kaip droviu skaistumu sirpsta bučiniui suglaustos lūpos?
Kaip alpus ilgesys neišėjusį kviečia pareit?
Jau dabar nesvarbus taps bet koks atskaitos orientyras,
Vieno žvilgsnio galia kai pasklis mumyse spinduliai.
Tapt laiminga deive garbę moteriai suteikia vyras,
O tada net mirtis nebegali to triumfo pakeist.
Kaip ir tu aš ramiai sutinku beartėjančią žiemą -
Atmintis kupina praeities siautulingų sapnų.
Štai kodėl be ribų susiliejančios naktys ir dienos
Mus palieka drauge ir kas kartą vėl randa abu.
Nijolena