Tavo balsas –
Stirnų kanopų aidas
Snieguotoj pašlaitėj.

Tavo juokas –
Skardenantis kalnų upelis
Ankstų pavasarį...

Tavo akys –
Žiburiai senojo kaimo
Sugrįžtant iš klajonių namo.

Tavo rankos –
Vijokliai, apraizgę namą,
Kuriame seniai gyvenu.

Taip seniai gyvenu
Be tavęs.