Kai sulaukus žiemos savo sielom mažom vis dar krykščiam,
Vėju perrišam plaukus, šerkšnu gydom laiką ir debesis,
Kai sukyla po kojom dangus, kai diena vakarykštė
Muistos mūsų nutilusiuos žingsniuos, kai velniškai drebia.

Begaliniais sniegais, ne į veidus, pro šalį, į tuštumą,
Lyg nebūtume čiabuviai, lyg negyventų šia sniegenos,
Tik pilnėja balti kaminai, juos į dangų užpusto,
Vėl naktis be tamsos ir be viską pamirštančio miego.

Metastazėse laiko tik pėdsakų ledas ir nuodėmės,
Beišplintančios kelio tėkmės nesulaikantys skalpeliai -
Mūsų rankų varvekliai - sniegais amžinais apsinuodiję,
Kai šerkšnų adatėlėm dar bandom viens kitą prikalti.

Prie pajuodusių medžių, prie kryžių ir prarasto laiko,
Ne į dvyliktą stotį įšalam, tai tik sutapimas,
Arba bandymas gintis nuo dangaus karalysčių, kai reikia
Tiktai sniegenos sparno, tik vieno sniegingo likimo.