Kas man liktų, jei beržo svyruoklio neliktų,
Kas gi dar pasitiktų prie kelio,
Kur gegutė nutūptų, atskridus iš miško,
Iškukuoti ilgiausių metelių?

Kas beliktų, jei sodo sena obelėlė pavargtų,
Jei pavasarį nuometą baltą pamirštų,
Obuolių ant rasotos žolės paryčiais nepabertų,
Ir į medį, į nudžiūvusį medį pavirstų?

Jei upelis, į Nemuną gilų upelis neplauktų,
Ar plukės prie jo prisiglaustų,
Ar šermukšnio šakelės žiedyną sukrautų,
Rudenėlyje švelniai paraustų?

Kas gi būtų, jei aš šių laukų neturėčiau,
Kur sau laimę, laimužę surasčiau?
Ką pavasario vakarą svaigų mylėčiau,
Jei alyvų sodely netekčiau?    

Ne, nereikia minčių, akmenėlių slogių,
Te vilties paukščiai kyla, plasnoja,
Kur žvaigždėtas dangus visą laiką šviesus,
Kur gėles ryto saulė bučiuoja.