kai  noro rašyti daugiau    nei  gyventi
išverstkūriu tampi tyčia mėtai puzlės

prasmę   užverti žemėm  su mintim atkasti

kai mirsi prieš tai išniekinęs ne tik save patį

iš  lėto glamonėji  nes  ilsiesi vienas o tie kurie
išties miega      tik dviese   gali iškęst  kad nėr

jokios magijos tik juodžemiu grindžiama ateitis
pabaigai kartais vadina tą duobę išganymu

atsiveskit už pavadėlio pavasarį


prisilietimų kapinaitės vidinėje šlaunų pusėje
amen