Vėl nutrūks ir ištirps akimirka ši
Daugiamatėj erdvėj, begaliniam lauke.
Ant melsvo dangaus tu man laiškus rašyk.  
Greitai jį nusineš srovė laiko greita.

Negaliu išsakyt... Liūdžiu...Tik tyla
Puriu sniegu iškritus, suspindus šviesoj,
Lengvu nuometu gaubia, guodžia mane,
Lyg būčiau sugrįžus... Stoviu pusėj kitoj –

Kitam upės krante srovena sapnai,
Jaunystė vis šoka, braido ryto rasa.
Mane ar meni? O gal jau pamiršai?
Tu atverk savo širdį, išrengęs nuogai.

Akimirka ši, kaip vingiuota tėkmė,
Nusinešus mintis, sugrąžins praeitin.
Ir mudviejų kelias, gilioji prasmė,
Grįš, suplauks, įsirėžus kartu su manim.