Ašmenimis rašo gyvenimas mano istoriją
Ant išvargusio kruvino kūno.
Nesunku pramokti išgyvento teoriją,
Bet nekritęs nenueisi tokio atstumo.

Kaip nepakliūti į spąstus,
Kai visos pasaulio duobės tik mums ir iškastos?
Neglostyk žodžiais, nebekalbėk išminties,
Nepakeis tai užliejančios mane pilnaties.

Kiek bemelsčiau atleidimo,
Sau nepajėgiu atleisti
Kiekvieno matyto liūdno likimo,
Kurio man nepavyko nepakeisti.

Tik žmogus esu,
Bet tikrai ne kilniausias iš visų.
Akyse tamsu.
Ir savo gelmėse grimstu.

Ar verta mane paleisti buvo...
Gyvenimas tik nuplėšė rūbus šventumo.
Pažvelki, pasauli, kuo pavirtau!
O žmonės sako – nepasiduok, judėk toliau.

O kas toliau... Kas už tų kalnų,
Kas dugne tamsių širdžių?
Išdalinau save visiems, visiems, ką sutikau,
Ir visgi kambary su vienatve palikau.

Ši drama šitiekos kartų jau išgyventa –
Būti ar nebūti, lemta ar nelemta?
Bet išgėrus šitiek dienų karčių,
Kaip viską pradėti nuo pradžių?