Dėliavimasis

Dar ir dar kartą bandai iš naujo sukonstruoti
Tą keistą dėlionę
Iš kaulų, arterijų, susipynusių su kapiliarais ir kraujagyslėmis,
Iš organų ir keistų neatpažįstamų medžiagų,
Visko, tampriai padengto oda,
Su kasdiena vis labiau tįstančia, besiplečiančia į visas puses,
Besiraukšlijančia…
Dėlioji, perdėlioji, bandai surasti geriausią kombinaciją,
Atitinkančią tavo vidinių ir išorinių idealų konsensusą.
Pralaimi, pasiduodi, kitas pasirodo geriau.
Ir vėl, ir vėl pertransliuoji mintis į kitą radijo kanalą,
Iš naujo, vėl, naujai ar tais pačiais senais metodais,
Bandai atgauti prarastą kūną.
Gaudai tas amorfiškas daleles visatos apsisukimuose.
Ir vienas, ir du, ir trys.
Nepagavai. Nuskambėjo gaisrinės sirenos –
Vėl dūmai, vėl ašaros per gaisrininkų žarnas.
Ir tada dar bandai, klausi, ar verta,
Nes juk žinai, kad laiko neliko kišenėse laisvo,
Ar verta vėl pradėti, vėl iš naujo neleisti sau naudoti
Poezijos ir liūdnos prozos prieš miegą,
Cukraus ir kavos per daug,
Mažai miego, daug alkoholio ir keistų pažinčių.
Ar verta save riboti, iš naujo bandyti dėlioti,
Jei vis tiek viskas tik ratu ratu ir ratu.
viktoria