Juoduoja ratilai po akimis,
Pavargo mano jaunas kūnas.
Atrodo krisiu, lyg koks paukštis naktimi
Pabudusios vėl žemės išvaduoti.

O vargas man laikui atsiduoti,
Jis mane verge laiko sau.
Jau greit, žinau, ateis diena,
Kai smigsiu tartum bangos kopon.