Mėlynu tiltu mėlynas autobusas rieda į mėlyną pasaką,
O kas ir kodėl važiuoja – apie tai pasaka nešneka,
Gal rinkti žibuoklių, sako, kad kartais net sausy jos žydi,
Tik kažin ar tiesa, juk žibuoklės pavasarį myli.

Mėlynas dangus. Nežinia, kur sniego debesys plauko,
Laikas jį pilti ant girios, ant suarto, sužvarbusio lauko,
Reikia žemelei baltu sniegu minkštai minkštai užsikloti
Ir miegoti, iki saulėto kovo nieko neveikti, miegoti.

Per mėlyną upę mėlynu tiltu mėlynas autobusas rieda,
Manęs tai jis neėmė, paliko gatvėj bestovintį vieną.
Gal ir gerai, turėsiu laiko galvoti, ramiai pamąstyti,
Kaip man pasaką apie mėlyną tiltą vaikams parašyti.