Kadais kadais, kai žalciai palindį papečien gyvena pirkiosu per žmonis, kai laumės staltieses gražiausias ausdava, kai aicivarai per dungų lėkdava, tadu i žmones kitoki buva. Visko anys turėja: pilni aruodai grūdų būdava, pilni kuperkai abrūsų, kopų i marškinių priausta i prisiūta, karvės daug piena duodava i veršeliai dzideli augdava, kumeliai sveiki i gražūs uodegom dungų šluodava. Tadu i pacys žmones laimingi buva, gražiai gyvena i sugyvena. Ale kuo taliau, tuo markatniau jiem darės. Neturėja anys kas daro. Viskas tep gražiai buva, jakiu pastangu neraikieja. Anys pilvus išvertį in aicivarus dungun dabo i dabo, dabo i dabo. Vienas aicivaras kad supyka i saka:
     -Ot kur ultojai, ot kur ultojai! Ašei cia dirbu, lakstau nuo ryta lig ryta, a anys pilvus augina. Tegu pacys visakų pasdara, tegu pacys kruta, tegu pacys aria, akieja, sėja, pjauna i gyvulius sveikus išturi.
     - Nu i pasdarysme visakų! Nier jau tep sunku. Ragiejam, kap jūs lakstot. Viens du i padarat. Tep i mes pasdarysme.
     Ale buva suvis kitep negu anys mislija. Paskielį ryti išvyda, kad do niekas nesėta. Dirva suarta, apakėta.  Nu kų, mislija, raikia sėc.  Anys visus grūdus išbarstie dzirvon, apsėja daug daugiau laukų. Mislija, bus do geriau negu prie aicivaram. Mislija, tures do daugiau visokių gėrybių. Ale anys ažmirša sau paslikc miltam, ažmirša i gyvuliam palikc, ažmirša, kad ažu grūda visakas turis.
      Prasdieja liūdnas dzienas. Do  gerai, kad pavasaris buva, tai anys šiap ne tep rada kas pagraužia, a gyvuliai pievosu ganės. Žmaniu pilvai i žundai sulėkė, duncys atšipa nuo britkaus maista. Nu, mislija, atais ruduo i bus viskas kitep.
      Atajo vasara. Saulė kepina kap niekadu. Visakas dziuva, dziuva i nudziuva. Nu, mislija, viskas, ataja svieta pabaiga. Karves aštruka, kumeliai koja aš kojas aic pradieja a veršeliai gaiša. Tadu šunes nesvu balsu staugc pradieja. Jų balsas i dungu pasiekie. Dzievui pagaila šitų vargšų sutvėrimų, pririštų lenciūgais. Anas išsviedė iš dungaus tokių grudų varpų kolei šuva išsižioja i saka žmanim:
     -Imte ituos grudus i razumai juos pasėjte. Apmislyte visakų. Ragit, kap sunku ne
tik dirbc ale i apmislyt, kap dirbc. I neažmiršte, kad jūs un šunio dalios gyvenat.
Nuo tadu žmones razumnai pradieja dirbc. Aicivarai nemačijo, laumės irgi nesrodydavo. Ale šunys pagarbų ažsitarnava. Geros gaspadinės pirmų kųsnį visadu šuniui išnešdava laukan i anos savo vaikam visadu primindava, kad žmones un šunio dalios gyvena, a vikriuosius vaikus aicivarais vadzint pradieja. Mislija, kad meš i anys kap aicivarai savo vikrumų darbuosan undes.