aš būčiau perplaukęs jūrą,
kad dar nors kartą pamatyti tave..
aš atsimenu, kaip tu stovėjai,
o aš įsikibęs laikiausi vis stipriau į tave.

Ir dabar kartais nuo tų pačių minčių
aš jau nebežinau, kas aš esu...
aš ieškau atsakymų, kurių neturiu
į seniai užduotus klausimus,
kodėl, po velnių,
likimas išsityčiojo ir iš mūsų abiejų...
kodėl tas skausmas nepalieka mano minčių...
ir kiekvieną nakį kaip mažas vaikas verkiu,
lyg visko netekęs, ką turiu....


Aš būčiau praradęs sielą
už tai, kad ištartum tuos žodžius,
kad viskas pasaulis aš tau esu...
ir kartais galvoju, kad jau niekada
likimas stipriau neišsityčios,
kaip išsityčiojo iš mūsų tada...



Ir dabar kartais nuo tų pačių minčių
aš jau nebežinau, kas aš esu...
aš ieškau atsakymų, kurių neturiu
į seniai užduotus klausimus,
kodėl, po velnių,
likimas išsityčiojo ir iš mūsų abiejų...
kodėl tas skausmas nepalieka mano minčių...
ir kiekvieną nakį kaip mažas vaikas verkiu,
lyg visko netekęs, ką turiu....